 |
|
|
Labas, aš – savanoris
R.
Novogreckaitė
Foto:
D.Vaškytė
Atviri, besišypsantys,
visada pasiruošę ištiesti pagalbos ranką ir pakviesti draugiškam pokalbiui prie
puodelio arbatos - tokie yra savanoriai.
Ne vieno jų vasara prabėgo kaip rašoma pirmojoje pastraipoje, tik dar
galėtume pridėti apsilankymus vaikų globos ar senelių namuose, savanorystę
gyvūnų priežiūros centruose. Savanorių ne vienas ir ne du - savanorių
tūkstančiai. Iš 2010 m. gegužę paskelbto Eurobarometro tyrimo matyti, kad 3 iš 10
europiečių tvirtina aktyviai dalyvaujantys savanoriškoje veikloje. Kodėl? Nes savanorystė „veža"!
Esu savanoris, nes...
Noriu nuolat tobulėti. Noriu išmokti
dalintis. Noriu keisti pasaulį. Dievinu naujas pažintis. Galiu praktiškai
pritaikyti žinias. Noriu surasti draugų visam gyvenimui. Visada norėjau turėti
mažesnę sesę ar brolį. Dievinu šypsenas žmonių veiduose, kai jiems ištiesi
pagalbos ranką. Tokia mano misija - padėti to neprašantiems. Noriu, kad man kas
nors padėtų, kai to reikės. Už gera atsilyginama geru. Noriu atrasti save iki
paskutinės molekulės. Ir tai tik kelios priežastys, kodėl tampama savanoriais.
Plačiau apie tarptautinį savanoriavimą
Tapti savanoriu Lietuvoje tereikia tik
noro - galimybių daugybė. Siūlome peržvelgti duotas nuorodas. Tačiau pasiryžti
tarptautiniam savanoriavimui reikia dar ir žinių bei drąsos. Žinių klausimą
reikės pačiam įveikti pasidomint Europos savanorių tarnyba (http://www.jtba.lt/europos_savanoriu_tarnyba), na, o „Njuspeipis" savo
ruožtu tau suteiks drąsos pasidalindamas savanorių dienoraščių ištraukomis.
Regina, Gruzija. „Kurį laiką gyvensiu Gruzijos mieste Zugdidyje.
Čia bendrausiu, savanoriausiu vietiniame radijuje, ieškosiu, klausinėsiu,
klausysiuosi, linksminsiuosi, pažinsiu, bandysiu, išmėginsiu, keliausiu,
bandysiu suprasti, mokysiuosi. <...> „Sveiki, gal galėčiau jums kuo nors padėti? Iš
kur jūs esate? O, iš Lietuvos! Tuomet jūs - mūsų garbės svečias, mūsų broils".
Taip lietuvius pasitiks kone visi Gruzijos gyventojai, o tada jau laisvai
liesis vynas, bus keliami išmintingi ir gražūs tostai už abi šalis, draugystę,
meilę, tėvus, protėvius, moteris, vaikus ir dar daugybę gražių ir svarbių
dalykų. Ir visai nesvarbu, kad tai darbo dienos vidurys, o jūsų nauji draugai -
tarnautojai ar darbininkai."
Dalia, Italija.
„Savanorystė
susijusi su dviem skirtingom veiklų kryptimis. Pirmiausia, tai -
gidavimas. Turiu mažiau nei mėnesį išsistudijuoti Florencijos
istoriją, rūmų istoriją-architektūrą-skulptūrą-freskas, sudalyvauti milijone
ekskursijų klausantis gidų senbuvių ir pasiruošti vesti kelių tipų ekskursijas
visokiems ten amerikiečiams ir australams anglų kalba. Antroji
kryptis - vaikai. Jei tik turėsiu noro, bus galimybė vesti
paskaitėles-praktinius užsiėmimus, tokius kaip „Freskų tapymas".
Akvilė, Gana.
„Dažnai žmonės
manęs klausia „Kokia ta Afrika?", atsakau, kad „KITOKIA", nes nerandu žodžių
jai apibūdinti. Nors... žodžių gal ir atsirastų, tik neturiu noro ir nematau
reikalo pasakoti žmonėms, kuriems tai visai nerūpi. O ir papasakoti labai
sunku, nes čia visko daug ir visaip: nuo prabangių pilių, kuriose gyvena
turtingi žmonės iki lūšnų ir jose gyvenančių vargšų. <...> Labai keistas
dalykas čia Ganoje, kas mums visai Europoje nematyta, - maisto ir visokių
kitokių dalykų nešiojimas ant galvų. Daugiausia moterys nešioja didelius
aliuminius bliūdus ant galvų pilnus prikrautus vaisių arba vandens maišelių ar
kitokių gėrybių. Pažiūrėjus susidaro įspūdis, kad galva tuoj nulūš, nes „bliūdai"
net neprilaikomi ranka, o jie tikrai sunkūs, norint juos nukelti nuo galvos
dažnai reikalinga kieno nors pagalba".
Ne veltui 2011-ieji - oficialūs Savanorystės metai.
Gal pats metas jungtis prie mūsų?
|
|
|
