 |
|
|
Skaitytojo laiškas
(Autoriaus(-ės) kalba netaisyta)
Šiandien atsisėdau prie kompiuterio ir įsijungiau „youtub‘ą“. Suvedžiau Madonos vardą ir atsidarius langui vos nuo kėdės nenuvirtau – pusė vaizdo klipų pašalinti dėl leidėjų teisių pažeidimų. O tai ką man dabar daryt, jei man patinka „Rain“. 1993 metų daina. Ką, aš bėgsiu į kasečių parduotuvę (jei dar liko tokių), gal kokia viena užsimetė už prekystalio. O su kuo man ją klausytis tada. Aišku, tokį retro vaizdo klipą (gal) kur internete ir rasčiau nusipirkti. Lyg neturėčiau šiaip už ką susimokėti. Nemokamas tik „dainorėlių“ realybės šou per „teliką“. Arba „Yva“. Visur, visada ir visomis formomis, nori ar ne. Elektros švaistymas.
O juk Madonai 50 metų. Tikra muziejinė vertybė, sakyčiau. Visa jos karjera vien fabulų laužymas. Ir šiaip laužymas. Nervų. „Justify my love“ dar dabar galima tik pro pirštus žiūrėti. Gal jai kokį muziejų įrengti, kad galėčiau kur tarp paskaitų jos pasiklausyti? Kažkokiam „rokeriui“ Vilniuj tai paminklas stovi.
Tik kokį muziejų rengsim. Neseniai www.all-art.org prašė pasirašyti peticiją, kadangi kai kurie muziejai norėjo uždrausti viešai ir nemokamai eksponuoti meno kūrinių nuotraukas. Seni tie antikos laikai, kai menas buvo kuriamas viešosioms erdvėms puošti, kainavo tik jėgų iki jų nueiti. Net giliais viduramžiams įpusėjus pusę meno kūrinių rūmuose sandėliavo didikai, o kas liko – bažnyčioje galėjai už tai kad meldiesi pamatyti. O dabar kur eiti. Meno po revoliucijų prisigrobė muziejai. Italijoje antikinės statulos stovi net ir prie „tūlikų“, kad ir po 20 vienodų atkastų, kaip manekenų parduotuvėj, pasidalintų – bet ne – teisės į nacionalinį produktą. Graikijos visokios rėkia, kad Britų muziejus jas apiplėšė. Įdomu, kas tą jų meną atrado, propagavo, klasifikavo ir aprašinėjo per amžius, iš ko jie dabar, beje, ir gyvena. Užsieniečiai. Už tai dabar galima nuo jų 9 kailį nulupti. Lyg Madona pasakytų prodiuseriui – pamokėk man, kad pas mane dirbi.
Na, nors supratingi kai kurie garsesni muziejai, leidžia „pafotkinti“ eksponatus, pilnas www.flickr.com meno medžiotojų. O Lietuvoj gali tik budėtoją „nufotkint“, ir tai tik iš darbo išeinančią. Kas, kad Rodenas stovi, kas ten apie jį žino. Čiurlionio tam pačiam all-art.org paveikslėliai kiek didesni už pašto ženklą. Nejau tokią žinią ir mes turim siųsti naujam tūkstantmečiui atėjus. Laikykis įsikibęs ką turi savo, neduok, Dieve, vertinga pasirodys. Juk kas nors turėtų būti suinteresuotas, kad kažkas tų muziejų pagalba šviestųsi (ir vėliau būtų kam tą šviesą skleisti, beje), jei tik nori ir sugeba ir linkęs ne vien orą gadinti, o ne pats, Jonai, kapstykis kaip išmanai po tuščią kišenę – nusiperki vieną knygą, nusiperki penkiasdešimtą ir apie kelionę į kitą „punktą“ - Britų muziejų pvz. tik pasvajoti.
Dėkui Dievui, kad žmogelis, sugalvojęs plytą nežinojo, kas tai autorinės teisės, o tai iki šiol po lapais miegotume. Prasibusim vieną dieną ir galvosim, kad dar akmens amžius tęsiasi, mat visi išradimai suslapstyti „kamurkėse“ anam pasaulio gale, net žinios apie juos už dyką negali paleisti. Nei meno, nei turiningesnių pramogų, nei žinių. Nulis įkvėpimo.
Taigi, būkit palaiminti visi „piratai“, „nulaužėjai“, „fotografai nelegalai“, autorinių teisių „apėjėjai“ ir taisyklių laužytojai. Tik patyliukais, nes viešai „prijausti“ jums negražu. Kaip man netikėtai sentenciją „išmetė“ viena „nulaužimo programikė“ – „crack‘as“ yra visur, taip ateina šviesa“.
Gytis Oržikauskas
|
|
|
