 |
|
|
Skaitytojo laiškas
Aš
čia esu tik laikinai. Miesto civilizacija. Svetimas svečias mieste. Jaučiuosi
būtent taip, kai įžengusi į gatvės šurmulį matau Jus. Skubantys į nežinią, su
giliu rūpesčiu kaktos raukšlėse ir susvetimėjusia dvasia. Tai Jūs. Mano
kasdieninio miesto draugai, gyventojai, svečiai. Stebėdama Jus ilgiuosi to
senojo daukantiškojo lietuviško kaimo artimumo, kurio ir nepatyriau. Ilgiuosi
to, ko net nemačiau.
Atsibodo stebėti amžinai
nepatenkintus ir iki kraujo kovojančius dėl savo menkiausios vietos pasauly (ar
vietos Maximos eilėse). Čia itin
tinkamas mums įprastas posakis su kuo
sutapsi, tuo ir patapsi. O aš, tiesą sakant, Jus stebėdama su Jumis ir
sutampu. Kuriu Jūsų gyvenimo istorijas savo lakioje vaizduotėje. Taigi, gan
savotiškai, savaip Jus jau ir pažįstu. Ir ekspresionistiškai teigiu, kad man
Jūs nepatinkate. Sugadinti miesto civilizacijos ir pasidarę svetimi netgi sau.
Drąsu? Visai ne, jeigu pasakysiu, kad aš pati esu to miesto dalis, gimusi ir
augusi kartu su Jumis jame. Nemėgstu Jūsų, susvetimėję miesto žmonės, nemėgstu
savęs. Jūs ir aš. Aš ir Jūs. Mes.
Tačiau tarp visų mano nemėgstamų Jūs, aš radau dar
nesvetimas sielas. Išskirtinius, ypatingus atvejus. Retas, bet malonus radinys,
vienas iš jų - Jis. Vyras vis laukiantis autobuso stotelėje
"Psichiatrijos ligoninė". Visada įlipa joje. Kiekvieną rytą. Turbūt,
tai kai ką ir pasako apie jį. Bet, užtat, jo stotelė nublanksta prieš jo
mokėjimą džiaugtis. Jis moka juoktis svetimiems į akis. Jis moka šypsotis
kitiems. Rodos, lyg ryte jis keltųsi laimingas, o žadintuvas skambėtų ne kaip
čirškiantis ir erzinantis garsų kratinys, o kaip Bethoveno simfonija. Jis pats
keičia daiktus savo sąmonėje, jis pats kuria savo dieną ir padaro kitus artimus
sau. Tąkart, kuomet juo susižavėjau, ausinukas jo ausyse garsiai grojo radijo
muziką. O eidamas iš vienos stotelės į kitą, jis kvatojosi taip, kad net visa
laisvės alėja skambėjo nuo jo juoko. Žiūrėk, jis jau riečiasi ir susiima sau už
pilvo. Saldus juokas. Saldus glaudumas. Bet jam praeinant - žmonių kreivi
žvilgsniai ir slepiamas šypsnis. Šypsenos virusas, kurio bijo kiti. Tie kiti,
svetimi.
Neįtikėtina, bet radau dar vieną sau artimą.
Vakare, kai po darbo visi jau lėkė žaibo greitumu į namus, kad maloniai išsidrėbtų
ant sofos priešais informatyviąją televiziją (juk Jie nusipelnė prasmingo
poilsio), mieste prabudo šioks toks šurmulys. Skubėjau ir aš. Su kuo susidėjau,
beveik tuo ir patapau. Tik skubėjau iš lėto. Nenorėjau lėkti. Sekiau mažais žingsniais
vaikiną, kuris buvo paskendęs muzikoje. Muzikos negirdėjau. Bet girdėjau jo
dainavimą - Jason Mraz „I‘m yours". Kažkiek bandė jis ir pašokti - nevalingai,
bet ritmingai krypavo į šonus. Jau sirgau šypsenos virusu nuo pat psichiatrijos
stotelės, taigi žingsniavau paskui muzikalųjį vaikiną ir šypsodamasi mėgavausi
jo harmonija.
O svetimi badė akimis. Tegu bado kad ir peiliais.
Bet aš savavališkai nuo jų atsiskiriu. Aš čia esu tik laikinai, bet nenoriu
laikinumą paversti svetimu sau - aš jį prisijaukinsiu. Atsiskiriu nuo niurzgų
ir bandau pritapti miesto atšiaurių nuotaikų civilizacijoje. Aš Jūsų
nebepažįstu ir gatvėje nebeatpažinsiu, nebent taptumėte artimesni vieni kitiems.
Gal ir Jums reiktų pradėti nuo savęs? Nors vienu žingsniu paeiti į priekį
artimumo link. Nors vienas ryžtingas žingsnis to milžiniško miesto
susvetimėjimo naikinimui. Kad laikinumas būtų neužmirštamas. Mano ir Jūsų. Jūsų
ir mano.
Vijolė Šeflerytė
lietuvių filologijos IV kursas
|
|
|
