|
|
|
|
 |
|
|
Skaitytojo laiškas
Balta dienos pradžia
Akis pramerkiau lėtai, o už lango dar buvo tamsu, pasukusi galvą į kairę įjungiau lemputę, esančią prie lovos. Tada, pasukusi galvą į dešinę pusę, aš žvilgtelėjau į savo rožinį laikrodį, jis ir vėl neveikė. Iš po pagalvės išsitraukusi mobilųjį telefoną pamačiau, kad dar tik keturios ryto. Truputį pagulėjusi po kurio laiko išsiritau iš lovos, jaučiau kaip lauke šalo. Nuoga nuliuoksėjau prie lango ir žvilgtelėjau laukan. Aš buvau teisi. Kiemas ir toliau esanti gatvė buvo nukloti sniego. Jis atrodė toks nuostabus, baltas ir neištryptas. Nusišypsojau. Viskas aplink švaru ir idealiai balta – mašinos, supynės, namai, kelias. Visą purvą paslėpė baltas sniego apklotas. Bet ilgai taip netruks. Ims važinėti mašinos, išeis žmonės su šluotomos ir kastuvais, barstytuvai ims važinėti drabstydami smėlį ir druską, kur tik papuola – iki vidurdienio bus drėgna pilka košė. Kodėl negalima visko taip palikti? Juk tai tik sniegas. Ne skėrių antplūdis ar kas nors panašaus. Tas pats ir rudenį su nukritusiais lapais. Kodėl žmonės negali visko taip palikti? Kodėl visiems reikia karštligiškai lakstyti ir šluoti visus iki paskutinio, net pačius mažiausius nukritusiu lapelius? „Sušluok, susemk, sukrauk į krūvą ir padek! Sudegink prakeiktuosius! Sudegink kol nevėlu!“…
„Visi bepročiai“, – pagalvojau. Užtraukiau užuolaidas, basomis nusliūkinau iki spintos, išsitraukiau savo mėgstamiausią megztinį, kurį radau pas močiutę kaime, apsivilkusi jį kelias minutes pasimaiviau prieš veidrodį. Šypsojausi, bet galvoje vis dar virė ta mintis apie sniegą. Galvojau, kaip ryte pabudusi mama lieps tėvui eiti kast sniegą. Staiga supratau, kad noriu tuo grožiu pasidžaugti, dabar ir šią akimirką. Apsirengiau, na, greičiau „apsikutojau“, šilčiausiais rūbais, pasiėmiau ir MO kartu, savo didelį baltą šunį. Abu lyg akis išdegę išbėgom į kiemą ir lyg susitarę šokom į pačią pirmą pasitaikiusią baltą pusnį! Kol MO bėgiojo aplink, aš dariau sniego angelus. Galvojau, kodėl visi negali taip džiaugtis? Dar truputį pagulėjau, pajutusi, kaip šąla mano kojų piršteliai, veidas bei rankos, aš pakilau, pašaukiau MO ir mes abu šlapi grįžome namo. Savo pūkinėj lovoj ėmiau skaityti knygą.
Tai tokia buvo mano tos dienos pradžia. Vis galvojau, kad kiekvienas iš mūsų galėtume ja taip pradėti…
Doo
|
|
|
|
|
|
|
|
