 |
|
|
Skaitytojo laiškas
Vėjuotos Kūčios Nordkapp‘e
Priešistorė
Idėja pasiekti Nordkapp‘ą man kilo jau seniai - dar sėdint mokyklos suole per geografijos pamokas. Mokytojas nuolat užsimindavo apie šią vietą ir apie ją pasiekusius ar nuo jos savo keliones pradedančius keliautojus, taigi kilo nenumaldomas noras ten nukeliauti pačiam.
3000km autostopu šiaurėje
Tiesiog myliu „tranzavimą". Planuodamas kelionę svarsčiau apie kitus keliavimo būdus, tačiau jau mačiau save stovintį šalia kelio ir tiesiantį ranką. Kitaip tiesiog negalėjo būti. Tikslo siekti pradėjau nuo Tampere miesto pietų Suomijoje.
„Tranzuoti" Suomijoje, o ypač žiemą, yra ganėtinai lengva - pirmą dieną, per 9 valandas, įskaitant laukimą, nuvažiavau apie 650km. Sudėtingiausia stabdyti automobilius sutemus. Naudojau daug atšvaitų, šviesą atspindinčia kuprinę statydavau gerokai priešais save, kad vairuotojai mane laiku pastebėtų.
Pirmoji nakvynė visuomet įdomiausia - ar neapvils inventorius, ar nebus šalta? Labai džiaugiausi, kad pasirūpinau kelioniniu sniego kastuvu - statyti palapinę ant sniego ir paskui jį tirpinti savo kūno šiluma tikrai ne labiausiai gundanti perspektyva.
Pirmasis blynas visuomet prisvilęs. Greitai ir efektyviai pasimokau, jog be pirštinių liesti metalinius daiktus tikrai neverta, o pirmą kartą naudodamas skysto kuro degiklį sugebu degiu skysčiu apipurkšti palapinę. Tačiau gyveni ir mokaisi.
Miegojau apsirengęs keliais sluoksniais rūbų, iš miegmaišio iškišęs tik nosies galiuką - maloniai šilta. Didžiausia problema - psichologinė kova ryte, kai reikia išlįsti iš šilto guolio į stingdantį šaltį.
Kitos kelios dienos gan ramios - pamatau gausybę šiaurės elnių, keletą briedžių, įvažiuoju į Norvegiją, aplankau samių parlamentą Karasjok miestelyje, pirmuosius šiaurinius fiordus. Keisčiausia - temperatūra. Ruošiausi šalčiui, o gamta iškrėtė pokštą - ties viena šalčiausių Norvegijos vietų, jau minėtu Karasjok miesteliu, kuriame temperatūra žiemą beveik nuolat siekia -30 - -40Co, vos -14Co, o likus 129km iki Nordkapp‘o, Olderfjord kaimelyje vos -4Co.
Gruodžio 23 diena. Iki Nordkapp‘o liko 129km.
Šalia kelio, su ženklu „NORD", (šiaurė norvegiškai), atsistoju 11:40 vietos laiku. Stringu. Vieta atrodo ideali: iškart už miestelio, lengvai apšviesta pakelės žibinto, tačiau per tris valandas niekas nesustoja. Susilankstęs ir įsidėjęs ženklą į kišenę užsidedu kuprinę ir krypuoju miesto link. Beeidamas pastebiu atvažiuojantį automobilį. Turint pakankamai patirties keliaujant autostopu, kartais tiesiog jauti - šis vairuotojas tau sustos. Pilnas pasitikėjimo savimi ištiesiu ranką su atkištu nykščiu bei atšvaitu delne ir automobilis, žinoma, sustoja.
Magerøya sala, T formos sankryža, vairuotojas suka į dešinę, šiauriausias Europos taškas kairėje, iki jo 31km. Man išlipant iš automobilio norvegas pasiteirauja, ką gi darysiu dabar (dabar yra apie 18 valanda, visiškai tamsu, -5C). Atsakymas paprastas - eisiu iki Nordkapp‘o pėsčiomis, šiandien manęs jau niekas nebesustabdys.
Kelias gražus, vienoje pusėje kalnai, kitoje ošia Barenco jūra. Nuėjus apie 7km sustoja vairuotojas, kuris mane paveža iki paskutinių 13km iki Nordkapp‘o. Ši kelio atkarpa yra gan pavojinga ir žiemą yra uždaryta saugumo sumetimais, ja galima važiuoti tik konvojumi, kuriam specialiai nuvalomas kelias.
19:30, dėl viso pikto apsikeičiame kontaktais, kuprinė ant pečių, einu. Po keleto kilometrų suprantu, kodėl kelias yra uždarytas - prieš tai buvęs gan lygus ir sąlyginai be sniego jis pradeda kilti aukštyn, leistis žemyn, tampa vingiuotas, kairėje pusėje stati nuokalnė, kuri tamsoje atrodo kaip praraja, dešinėje - kalnas, vietomis sniegas iki kelių, ant asfalto ledas. Lyg to būtų maža pakyla šiaurinis vėjas, kartu su savimi nešdamas sniego ir ledo kristalus. Beveik nesugebu eiti veidu į priekį, tenka link tikslo brautis pasisukus šonu, matomumas tiesiog įspūdingai mažas - vos keletas metrų. Orientuojuosi tik į šalia kelio esančius šviesą atspindinčius polius nukreipęs savo ciklopą ir sekdamas atspindžius, kurių kartais visai nesimato, labai stengiuosi laikytis kelio ir jokiu būdu nenusiristi nuo kalno..
Po 4 valandų ėjimo pasiekiu Nordkapp‘ą ir jo lankytojų centrą, šiam keliui atidaviau viską. Viskas, aš tai padariau, jausmas tiesiog neaprašomas, jį reikia patirti pačiam. Paskutinius 500 metrų ėjau lygiai pusvalandį, toks buvau pavargęs kelio pabaigoje. Labai apsidžiaugiu prie Nordkapp‘o centro darbuotojų įėjimo radęs šiokią tokią pastogę, tarsi prieangį be durų. Jis pakankamo dydžio, kad galėčiau visu ūgiu atsigulti ant žemės, yra, nors ir ne visai sandarus, stogas, keturios sienos ir nors kartais į vidų vėjo gūsis įpučia sniego, man tai tikri pasakų rūmai. Pasikloju kilimėlį, miegmaišį, atsigeriu vandens, iškišu nosį ir kaukiant beprotiškam šiaurės vėjui užmiegu.
Ryte mane pažadina, kaip maniau sniego motociklo garsas. Iššokęs iš miegmaišio bėgu sveikintis ir labai nustembu - prie pat mano rūmų stovi autobusiukas su mirksinčiu žiburėliu ant stogo, šalia jo - trys žmonės. Angliška greitakalbe pradedu aiškinti kas aš toks ir ką čia veikiu, nes visgi miegojau privačioje teritorijoje.
Esu pakviečiamas sušilti į centro vidų, pavaišinamas arbata, blynais. Pasirodo, šiandien į centrą atvyks šiek tiek lankytojų ir jo darbuotojai atvyko paruošti priėmimą.
Kitas rytas labai gražus, vėjas beveik nurimęs, išeinu pasivaikščioti po apylinkes, pafotografuoti. Grįžęs vėl randu darbuotojų autobusiuką, galvoju - šaunu, vėl šiek tiek sušilsiu, be to, šiandien planavau pradėti kelionę atgal, todėl tikėjausi, jog darbuotojai mane paveš nors tuos 13 sunkiausių kilometrų civilizacijos link.
Pastebiu nuo centrinio įėjimo nukasinėjantį sniegą vyrą, „God jul!" (gerų Kalėdų norvegiškai), „God jul!" atsakau, toliau šnekame angliškai, tačiau vyriškis angliškai kalba kažkaip įtartinai, labai jau ne norvegiškai ir veido bruožai ne visai šiaurietiški. Esu pakviečiamas vidun ir ten manęs paklausia iš kur aš atvykęs - „Litauen" (Lietuva norvegiškai) atsakau. 2 sekundžių pauzė ir link manęs artėja draugiškai tiesiama ranka, iš vyro lupų sklinda magiški žodžiai „Na tai labas".
Jau labai seniai nebuvau taip kuo nors nustebintas. Kelias minutes negalime nustoti juoktis ir atvirai reikšti nuostabą bei džiaugsmą - visi trys šiandien į Nordkapp‘o centrą atvykę darbuotojai - Vytautas, Valė ir Rima - lietuviai. Nuoširdžiai sunku patikėti, jog Šv. Kalėdų dieną, pačioje Europos šiaurėje gali sutikti tautiečių. Tiesiog tikrų tikriausias Kalėdinis stebuklas.
Esu pakviečiamas Kalėdų vakarienei ir po tikrai vienišo Kūčių vakaro mielai sutinku. Karštas dušas ir tikrų tikriausia Kalėdų vakarienė su tikrų tikriausiais lietuviais. Ko gi dar gali norėti pavargęs keliautojas?
Vytautas pasiūlo kelioms dienoms apsistoti pas jį, taip ir padarau. Gruodžio 27 dieną pajudu namų link.
Sekasi ganėtinai neblogai ir Tampere miestą pasiekiu už 4 dienų. Oras grįžimo metu vėsokas (iki -31Co), tačiau bent jau nedrėgna, be to grįžtant neteko nei vienos nakvynės praleisti palapinėje - mane pas save į svečius nuolat pakviesdavo vairuotojai, o vieną nakvynę buvau sutaręs iš anksto, per CouchSurfing.org projektą.
Nauji metai Tampere, suomių kompanijoje, keblus rasto šiaurės elnio rago pakavimas į kuprinę, šviežiai atspausdinto lėktuvo bilieto kvapas, namai..
Baigiamasis žodis
Viso „nutranzavau" apie 3000 kilometrų, Nordkapp‘ą iš Tampere pasiekiau per 5 dienas, grįžau per 4, be paminėtų dalykų mačiau šiaurės pašvaistę (nors ir nelabai įspūdingą), ragavau džiovintos šiaurės elnio širdies, buvau pakviestas į tikrą suomišką pirtį, pakeliui sutikau tikrai daugybę nuostabių žmonių, o autostopas man padėjo žymiai nuodugniau pažinti šalis kuriose keliavau, atidarė daugybę durų, sukūrė galimybes patirti kažką naujo. Tiems, kas dar nebandė, šio puikaus metodo pažinti šalį ir jos kultūrą nuoširdžiai rekomenduoju ilgai nelaukti ir išmėginti savo sėkmę.
Audrius Zarauskas
|
|
|
