 |
|
|
Žiaurus maksimalistas
R. Jurgelaitis
Numeryje apie darbą nusprendėme pasišnekėti su labai užsiėmusiu žmogumi – Karoliu Šliažu. Prodiuseris, dainų kūrėjas, dainininkas ir žmogus pretenduojantis į Guineso rekordų knygą, kaip žmogus daugiausiai praleidžiantis laiko studijoje.
Pačiam kokia muzika labiausiai prie širdies?
Labai daug skirtingų stilių mėgstu: : RNB, smooth jazz, dievinu Gospelą, labai mėgstu senesnių laikų vakariečių muziką, pvz.: Earth Wind And Fire, širdžiai pamaloninti klausau Progressive House, o kai būna energinga ir gera nuotaika mėgstu pajudeti Funky House ritmais. Visai neseniai atradau dubstep muziką, ir ją labai pamilau. Ypatingai mėgstu argresyviai ir tamsiai skambančius Noisia. Šis nuostabus kolektyvas neretai padeda atsigaivinti, kai atsibosta Pop muzika. Tai man padarė įtaką ir dabar bandau eksperimentuoti įnešdamas šokių ritmų į Lietuvos pop kultūrą. Nors Europoje ir visame pasaulyje muzika jau „sušokėjus“.
Pop muzika visada keitėsi. Kažkada Džiazas buvo pop, po to rokas, RnB. Tai dabar manai, kad elektroninė šokių muzika tampa naująją pop muzika?
 Iš tikrųjų taip ir yra. Anksčiau, sakyčiau nuo 2000 iki 2004 metų pasaulį valdė RnB, vakarietiška muzika: Destiny Child, Beyonce ir pan. O dabar, pasaulyje skamba Europinė muzika. Jeigu labai grubiai šnekant, tai vokiškas transas, be abejo labai patobulintas ir supopsintas. Galbūt vėl tuoj keisis?
O kas tavo nuomone pakeis transą?
Geras klausimas. Mados turi tendenciją kartotis. Dabartinė mada, sakyčiau, yra 90-ų metų, „Rhythm of the dance“, „La bush“ ir pan. Kaip atsikartos mada nežinau, galbūt vėl RnB. Tačiau dabar didėja populiarumas Londone ir apskritai Didžiojoje Britanijoje kuriamo dubstep stiliaus muzikos. Pavyzdžiui, Britney Spears, kūriniuose jau yra dubstep elementų. Galbūt čia pop muzika pasuks? Nors nesu muzikos analitikas, bet kartais įdomu su draugais pasvarstyti, kas čia dabar bus.
O tu daugiau laiko praleidi Lietuvoje ar kur?
Lietuvoje. Baigiau KTU, muzikos technologijų bakalaurą. Anksčiau svajojau studijuoti užsienyje, tas pačias muzikos technologijas, tačiau dabar nesu tikras, ar verta tai daryti, nes muzikos kūrimui, nereikia didelio mokslo, tačiau reikia didelės patirties, įgūdžių, o jų teorinėm žiniom neįgausi. Aš įstojąs galvojau, kad turėdamas daugiau teorinių žinių, geresnę muziką kursiu, tačiau susipažinęs su prodiuseriais, tokiais kaip Mario Basanov, pamačiau kad jie nieko nenutuokia apie techninius dalykus, o tiesiog daro muziką, mokosi patys, dėl to, kol kas studijuoti neketinu ir nematau prasmės. Jei į mane kreipiasi, tai aš paprastai perkalbinėju žmones nuo stojimo į muzikos technologijas. Tiesiog siūlau mokintis patiem ir daryti.
O galbūt įstojus į muzikos technologijas žmonėms pavyktų lengviau susirasti kontaktų?
Na, taip. Visgi studijuojant tave supa žmonės kuriantys muziką. Aš pats esu kilęs iš Alytaus. Pradėjąs kurti muziką, buvau toks optimistas ir galvojau, kad nėra tokių jaunų žmonių, kaip aš, kuriančių muziką. Atvažiavus studijuoti man buvo didžiulis šokas: - „dar yra žmonių kurie kuria, o Dieve...“. Tačiau geriausia mokykla, kaip ir visur, yra youtube. Nemoki užsirišti kaklaraiščio? Susirask video. Tas pats ir su muzika. Aš ir pats mokausi iš youtube.
O tau kaip muzikos kūrėjui nebūna skaudu, kad youtube tavo muziką leidžia ir tu, už tai pinigų negauni?
Kaip ir daugelis pasaulio muzikos atstovų esu su tuo susitaikęs, kad piratavimas ir nemokama muzika niekur jau nedings. Nuo to nukenčia kompaktinių plokštelių paradavimai, ypač pop rinkoje (piratinės klubinės muzikos daug sunkiau rasti). Tačiau dainų pardavimai atsiperka kitais būdais. Atlikėjams, tai tik iš koncertų. O mums prodiuseriams, tai atsiperka per radijų ir televizijų, mokamus autorinius atlyginimus, už kūrinių naudojimą. Gaunasi papildomas pajamų šaltinis, tarp kitko visai neblogas, ypač, jei daug esi dainų padaręs, arba, tarkime, esi Mikutavičius ir esi sukūręs Eurobasket himną, kuris visame pasaulyje skamba.
O autorinės teisės yra ginamos ir šioje kavinėje kurioje mes sėdime...
Pagal įstatymus, bet koks kūrinio panaudojimas turi būti atlygintas. Visgi, aš esu skambinęs LATGAA ir jie sakė, kad Lietuvoje nėra sistemos, kuri sugebėtų surinkti duomenis iš visur ir pervesti pinigus atlikėjams, kad ir iš kavinių.
O, ar nežiūri į kavinėse grojančia tavo muziką, kaip nemokamą PR‘ą?
Taip, tai iš tiesų PR‘as. Karjeros pradžioje, toks požiūris pateisinamas.Vėliau ateina laikas, kai jau to nebeužtenka, norisi iš to pragyventi. Visgi studijoje aš sėdžiu tiesiog parom.
Papasakok apie dalyvavimą chorų karuose.
 Viskas prasidėjo nuo to, kai prieš porą metų, per atranką patekau į Raigardo šampaninį chorą. Sėmiausi patirties, dainavau ir labai norėjau pamatyti kaip visa virtuvė verda, susipažinti su Raigardu, pamatyti kaip jis dirba. Tačiau, kai dainavau chore pamačiau, kad kažko man trūko. Visas dainas, aranžuotes parinkdavo Raigardas. Ir aš pats, kaip tos srities atstovas – prodiuseris, labai norėjau būti Raigardo vietoje. Stovėdamas ir girdėdamas, profesionalų pagyras Raigardui, galvodavau, kad jis šaunuolis, bet aš, taip irgi norėčiau.
Pavydėjai jam?
Taip, šiek tiek. Kai plodavau, tai sveikindavau ne save, ar visą chorą, o Raigardą, nes jeigu ne jis, tai ten tikrai nieko nebūtų buvę. Na dar sveikinimai choro vadovei Danguolei Beinarytei, kuri tikrai daug prisidėjo.Tačiau iš tiesų visus kreditus duočiau Raigardui. Viso projekto metu stebėjau jo darbą ir įgyjau daug patirties. Kitais metais, į mane kreipėsi Kauno burgundiškas ir Alytaus oranžinis chorai. Taigi, kai komisija girdavo chorų aranžuotes ir kitus dalykus, prie kurių buvau prisidėjas, būdavo tikrai malonu tai išgirsti. Taip pat antra vieta, tokiam mažam miestui, kaip Alytus, aplenkiant Stano ir Zvonkaus chorus, yra didelis pasiekimas. Jeigu bus, tikiuosi šiais metais taip pat dalyvauti, galbūt netgi pačiam kokį chorą prodiusuoti.
O ar esi nusistatęs prieš darbą su kuo nors?
Ne. Kai kitiems žmonėms nepatinka daina, jie sako, kad tai „mėšlas“. Pas mane tokio žodžio nėra. Tiesiog sakau, kad man ši daina nepatinka, aš tokios muzikos neklausau. Visos dainos yra geros, nes jeigu jų yra klausoma, reiškias žmonės yra laimingi, nes jos klauso, reiškias viskas gerai. Aišku, galima varyti ant to Lietuviško popso...
Bet tokia muzika yra ne tik Lietuvoje.
Nežinau, tačiau tikriausiai, taip. Papraščiausiai, mes tiek daug nematome, kas kitoje šalyje vyksta. Girdime tik geriausias ir populiariausias dainas, toje šalyje išleistas.
O kaip pradėjai kurti? Kokia buvo pati pradžia?
Pati pradžia buvo muzikos mokykla, akordeonas. Atsimenu, mamai sakiau, kad daugiau jau niekada neužsiimsiu muzika, bet mama atkirto, kad dar apsigalvosiu. Norėjau būti lakūnu, arba programuotoju, nes mėgau programuoti. Tačiau pradėjau dainuoti ir su mokyklos asamblėliu važiavome įrašyti mokyklos himną į Kauną, į vieną rimčiausių studijų, tai buvo gal, 9 klasėje. Ir man taip patiko atmosfera, kad sau pažadėjau, jog aš dar tikrai ten grįšiu. Ir tarp kitko, po daugelio metų man pasiūlė toje studijoje dirbti.
Sutikai?
Ne, aš norėjau sukurti studiją ir būti nepriklausomas. Tai ir negrįžau.
O kada muziką pradėjai kurti?
 Muziką kurti pradėjau, kai man buvo 15. Iš pradžių, svajojau būti garso režisieriumi. Paskui supratau, kad tai labai sausas, techninis darbas, ir labiau koncentravausi kūrybai. Labai nežmoniškai buvo sunki pradžia, palyginus su dabartiniais kūrėjais, kurie po metų, jau sugeba pasiekti aukštą lygį.
Vieną kartą sugalvojau surinkti visas dainas, kurias sukūriau nuo pat pradžių. Tai jos atrodo kaip tragedija, palyginus su tuo koks yra dabartinių jaunų kūrėjų lygis. Nelabai suprantu, kodėl taip yra, bet spėju, kad youtube ir kitos informacijos skleidimo priemonės čia stipriai prisidėjo. Dabar nesunku sužinoti kaip pasaulinio lygio žmonės daro įvairius efektus, o anksčiau su tuo būdavo keblumų.
Kūrybos pradžioje netgi yra buvę atkalbinėjimų. Pradėjau dirbti su Daliumi Pletniovu, kuris yra labai garsus prodiuseris pastatęs ant kojų daug žvaigždžių, tokių kaip Džordana Butkutė, Cicinas, Mokinukės... Labai džiaugiausi su juo dirbdamas, tačiau jis man vis sakydavo: „Ką tu, neik į tą muziką, čia sunku, tu nieko nesugebi“. Tada dar nemokėjau groti pianinu, tačiau per metus persilaužiau ir dabar jau kuriu geras dainas.
Gal turi patarimų žmonėms, kurie tuo irgi norėtų užsiimti?
Muzikantas yra kaip kunigas - reikia turėti pašaukimą ir visišką užsidegimą. Jeigu eini tai būtinai turėk begalinį ryžtą.Tada viskas išsisprendžia savaime. Svarbiausia yra norėti, nes norai tampa veiksmais, o veiksmai rezultatais.
Gal turi kokį ritualą sukuręs dainą?
Ne visai. Kai sukuriu dainą, tai visada būnu nepatenkintas ja, nes ji skamba labai prastai. Esu žiaurus maksimalistas, visada manau, kad gali būti geriau. Tačiau po kokio mėnesio paklausius iš naujo, ta pati daina jau skamba neblogai.
O ateitį sieji su Lietuva?
Sunku pasakyti. Be abejo, tikrai nenorėčiau likti Lietuvoje, nes norėčiau dirbti su geresniais atlikėjais ir kitokia stilistika. Užsienyje kurdamas, kad ir šokių muziką, kaip koks David Guetta, gali uždirbti pinigų. O Lietuvoje pinigai uždirbami iš Olialia pupyčių ir visos Stano produkcijos. Be abejo yra SELai, Mario Basanovas.
O gal pats irgi sugalvosi kada padaryti savo „Olialia pupytes“ pragyvenimui?
Neneigsiu, kad tikrai svarsčiau tai padaryti, nes patirtis ir supratimas jau tai leistų. Galbūt laiko trūksta. Nors ne, netrūksta, tiesiog reiktų suplanuoti viską.
O gal tiesiog nenori?
Nu nevisai.Dar trūksta vadybininko. Vien sukurti hitą neužtenka. Reikia jį išreklamuoti. Yra minčių sukurti prodiuserinę kompaniją, kuri ieškotų naujų talentų ir jiems padetų iškilti.
Ar gali pabandyti išvardyti su kuo esi dirbęs?
Su Raigardu Tautkumi, Šampaniniu, Burgundišku ir Alytaus Oranžiniu chorais, šiuo metu esu Alytaus Oranžinio Choro prodiuseris. Su Justu Lapatinsku, Kafka, Urte (iš LNK Projekto "Muzikos Akademija"), Tautiniu Brandu, Lina Joy, HipHop grupe "Dee and Kammy", Vyrukų kompanija "Not Okay“, D.Dzouns, Onca, Britų grupe "Besureis" ir kitais.
O gal žinai žmogų su kuriuo labai norėtum padirbti?
 Su SELu, Solariu. Bet tai ne problema, yra visos galimybės. Tiesiog sukuri dainą ir siunti jiems klausdamas, ar jie norėtų ją dainuoti. Su atlikėjais, kurie yra populiarūs dirbti neįdomu, nes jie yra labai įnoringi ir prisikaustę prie savo stilistikos. Dėl to aš labiau renkuosi dirbti su nežinomais atlikėjais, kurių stilių galėčiau formuoti.
Taip atradau neįtikėtiną talentą - Paulina iš Alytaus choro. Mane jos balsas tiesiog pritrenkia ir kartu su ja ir geru pažįstamu Dzouns sukūrėme dainą „Shake the world“, kurią galit paklausyti adresu soundcloud.com/carlow . Ši daina tikrai buvo didelis pasisekimas. Bet dar kol kas nelabai ją publikuojame, galbūt tikimės išleisti ją užsienyje. Tačiau tai tik laisvalaikiu, pragyvenimui kitas dainas kuriu.
Tau didžiausias autoritetas Lietuvoje SELas?
Man didžiausias autoritetas yra Mario Basanov. Aš kai kalbu apie atlikėjus, visada kalbu apie prodiuserius. Pavyzdžiui, man patinka Greta, bet man iš tikrųjų patinka Basanovo muzika, kurią jis kuria Gretai.
O kokią įtaką prodiuseris turi atlikėjui?
Priklauso, nes stipresni atlikėjai patys sau dainas rašosi. Kitu atvėju beveik 100%. Nes prodiuseris sukuria dainą, pasako kaip reikia dainuoti, padaro vokalą, kad skambėtų. Muzikoje pagrindiniai du žmonės yra prodiuseris ir vadybininkas, o atlikėjas tėra tik medžiaga. Geras dizaineris padarys gražų drabužį ir iš prastos medžiagos.
Ar tu iš tiesų visada dirbi?
Jei dvi dienas paatostogauju, tai pradedu nervuotis, kad aš nedirbu. Nors iš tikrųjų, tai ne dirbu, o užsiimu kūryba. Nors kai nesiseka, tai tada tai tampa darbu. Pradedi nervuotis, sunkumai prasideda. Kartais net nesinori į studiją vykti, tiesiog pagalvoju pasėdėsiu ir pažaisiu su kompiuteriu kokį ‚oldskūlinį‘ Red Alert. O kartais būna, kad viskas lekia kaip raketa.
Gal palinkėsi ką nors studentams?
Aš linkiu, esamiem ir būsimiem studentams kad išsirinktų studijuoti tikrai tą ką nori, o esantys gerai apsvarstytų, ar tikrai nori daryti visą gyvenimą, tai ką jie dabar mokinasi. Darbas yra didžioji gyvenimo dalis, taigi daug geriau didžiąją dalį laiko užsiimti hobiu, o ne nuobodžiu darbu.
|
|
|
