|
|
|
|
 |
|
|
Tai buvo MEILĖ…
Jurgita Taurinskaitė
jurgita.taurinskaite@gmail.com
 Ketveri metai praėjo kaip keturios dienos. Regis, dar vakar vaikščiojom Laisvės alėja, dar vakar skambėjo mūsų juokas, dar vakar vienas kitą kutenom ir džiaugėmės vienas kitu. Rodos, vakar buvo pirmasis mūsų bučinys...
Sakydavau ir sakau, kad netikiu meile iš pirmo žvilgsnio, bet tave vis dėlto pamilau iš karto. Svarsčiau, gal tai paprasčiausias susižavėjimas, aistra, bet ne – tai buvo MEILĖ.
Keista, nors buvom vos pažįstami, tačiau tavimi pasitikėjau besąlygiškai. Pasakodavau slapčiausias svajones ir viltis, tikėjau, kad niekada neišduosi, niekada nepasijuoksi, niekada neįskaudinsi, nes tu man grąžinai tikėjimą meile.
Buvai mano geriausias draugas. Tačiau aš tau buvau tik eilinė mergina, kuri „neturi jausmų“. Tu nežinai, kaip buvo skaudu kęsti patyčias, kaip skaudu buvo, kai tapau tavo pajuokos objektu. Ir vis dėlto – visada laukdavau tavo skambučio. Galėdavau valandų valandas pražiūrėti į telefoną vis tikėdamasi ekrane išvysti tavo vardą. O telefonas tylėjo. Diena po dienos viltis geso...
Buvau labai laiminga susipažinus su tavimi. Ir per daug patikli. Ar dar galima susigrąžinti sugriautą pasitikėjimą? Ar verta? Gatvėj tarp praeivių vis dar ieškau tavęs, bent jau kas primintų tave. Vis dar viliuosi kada važiuoti tuo pačiu troleibusu, pietauti toje pačioje kavinėje ar tiesiog susitikti tame pačiame miesto parke, kuriame išsiskyrėme. Žinau, kad tu esi labai arti, bet kartu ir labai toli.
Gal mes tiesiog nemokam išreikšti savo jausmų. Bijom kalbėti nuoširdžiai, kad aplinkiniai nepasijuoktų. Gal bijom savęs?.. Bandžiau pykti, bandžiau nekęsti, kad galėčiau tave pamiršti, bet negaliu. Kasdieną išaušta rytas be tavęs, kas vakarą nusileidžia saulė, o aš mąstau, kur tu esi ir ką veiki.
Kai susitinka du vienas kitam skirti žmonės, pakanka vieno žvilgsnio, vienos sekundės dalies ir jau jie negali vienas kito pamiršti. Kiekvieną pavasarį man tave primins alyvos. Tos mėlynos alyvos. Būtent jų pavėsy prasidėjo mūsų pažintis, teikusi tiek vilčių ir liūdesio. Kiekvieną rudenį man tave primins krentantys lapai ir šaltai šiltas lietus... Tąkart jaučiausi tokia laiminga, bet giliai širdyje žinojau, kad to jau nebebus. Nebebus tavęs.
Ketveri metai tikėjimo ir vilties... Niekada neperskaitysi šito laiško, bet kad ir kur bebūtum – būk laimingas.
|
|
|
|
|
|
|
|
