Renata Novogreckaitė

renata.novogreckaite@gmail.com

Pasiilgau Lietuvos. Jau visas mėnuo (dar liko pora) leidžiu laiką Nyderlanduose (toliau NL). Atlieku praktiką pagal Erasmus programą vienoje įmonėje. Praleistu laiku tikrai nesiskundžiu, tačiau tėvynės ilgesys pastarosiomis dienomis vis tiek pradėjo karts nuo karto sąžinę graužti. Juk vis dėlto laikau save šiokia tokia patriote.

Kompanija, kurioje dirbu internacionali: portugalas, ispanė, rusaitė, anglas, amerikietė, afrikietė, yra ir pora olandų, žinoma. Susimąsčiau čia vieną dieną: kažin kokio didumo tėvynės ilgesys mano kolegas kankina? Visgi jie ne trims mėnesiams į svetimą kraštą atsidangino! Taigi vieną gražią dieną Renata nusprendė nuraminti savo sąžinę ir pasiklausyti kitų širdį jaudinančių istorijų apie tėvynės ilgesį bei paklausinėti savo kolegų, kodėl, kaip ir su kokiais vėjais jie atsidūrė svetimoj šaly. Bet... nei ašarų, nei begalinio patriotizmo nebuvo. Ne ne visi namo nori. Kas, kaip ir kodėl – skaitykit toliau.

Rui (33 m.). Portugalas. Gyvena Vokietijoje jau 4 su puse metų. Kiekvieną rytą važiuoja į NL, nes čia jam pasiūlė darbą. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, privertusi palikti Portugaliją. Sakė, jog dabartiniu gyvenimu nesiskundžia: ir žmona, ir vaikai čia, ekonominė situacija geresnė – atlyginimas didesnis. Grįžti gimtinėn greitu metu nežada, o senatvėje viskas priklausys nuo vaikų. Pagrindiniai dalykai, kurių labiausiai trūksta palikus savo šalį: geras oras, šeima bei portugališkas maistas.

Galina (28 m.). Rusaitė. NL jau 6 metai. Priežastis – „olandiškas“ vyras, kurį sutiko Rusijoje, atvykusį darbo reikalais. Grįžti gimtinėn tikrai nori, tačiau dabar ne viskas nuo jos vienos priklauso – vaikų atžvilgiu gyventi NL geriau: „Nebijosiu išleisti vaikų į šokius, nes čia daug saugiau. Tačiau čia kultūra kitokia, žmonės „šaltesni“, taupesni, negeria „vodkos“, tai ir nesilinksmina taip, kaip Rusijoje – šito labai trūksta. Žinoma, ir maistas ne toks“. Į savo šalį skraido ganėtinai dažnai – 8-10 kartų per metus. Draugų olandų neturi daug – visi kitataučiai.

Brian (55 m.). Anglas.  NL jau 10 metų. Priežastis – geresnis darbas. Grįžti gimtinėn nežada: „Visi mano draugai NL, geriausi draugai iš Anglijos atskrenda bent pora kartų per metus. Tačiau pradėjus gyventi svetimoj šaly prireikė bent metų reabilituotis ir prisitaikyti prie skirtumų“. Jau jaunystėje mėgęs daug keliauti, todėl nuolatinė šalių kaita jam ne naujiena. Ispanija – šalis, kurioje norėtų praleisti visą gyvenimą.

Morgane (28 m.). Prancūzaitė. NL jau beveik 5 metai. Priežastis –„olandiškas“ vyras, sutiktas Italijoje studijų metais. Beje, jai teko ir Anglijoje studente pabūti. Grįžti gimtinėn anksčiau ar vėliau tikrai planuoja: „Esu patriotė. Atsibodo svetimoje šalyje jaustis užsieniete. Kaimynai vis dar taip mane vadina, nors gyvename jau ne vienerius metus šalia“. Draugų olandų daug neturi, dauguma iš studijų metų, dabartinio darbo. Grįžta į Prancūziją tik apie 4 kartus per metus, todėl labai pasiilgsta ten paliktų draugų.

Brigitte (45 m.). Afrikietė iš Kamerūno. NL jau 18 metų. Priežastis – „olandiškas“ vyras. Dabar jau išsiskyrusi, tačiau grįžti į Afriką neketina: „Savo vaikams tikrai nedrausiu, jeigu norės grįžti. Vienas iš sūnų nori tapti profesionaliu krepšininku ir planuoja atidaryti krepšinio mokyklą Afrikoje. Aš pati labiau norėčiau gyventi Ispanijoje, nes ten panašiai kaip Afrika, tik ekonominė padėtis geresnė“. Paklausta, ko labiausiai trūksta gyvenant NL, skundėsi nuolatiniu žmonių skubėjimu ir perdėtu jaudinimusi dėl rytojaus, pasiilgo palmių ir laisvo gyvenimo. NL nebesijaučia užsieniete, turi daugybę draugų čia ir Vietname, kur gyveno 3 metus.

Mireia (29 m.). Ispanė. NL jau tuoj bus 7 metai. Priežastis – „olandiškas“ vaikinas: „Jam tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nors tuo metu turėjo merginą. Grįžęs po atostogų iš Ispanijos visų pirma su ja išsiskyrė. Jis man – pirmasis vaikinas. Kraustytis gyventi į kitą šalį buvo beprotiškiausias mano gyvenimo įvykis – tai suvokiau stovėdama su visa savo manta oro uoste. Be proto pasiilgstu savo šeimos. Čia viskas kitaip: oras, maistas, žmonių temperamentas. Pirmaisiais metais man buvo depresija. Dabar jau suvokiu, jog NL nėra blogiau nei Ispanijoje, čia tiesiog kitaip“. Grįžti į tėvynę tikrai žada, todėl neperka būsto, gyvena su vaikinu nuomojamame name. Vaikus mokys abiejų kalbų, tačiau labiau norėtų, jog požiūrį į šeimą perimtų iš ispaniškos pusės: „NL sulaukus 18 metų vaikai turi išsiskraustyti iš tėvų namų, nes jau laikomi suaugusiais, o Ispanijoje tavo tėvų būstas yra ir tavo būstas visą gyvenimą“.

Melissa (41 m.). Amerikietė iš Pensilvanijos. Įmonės viršininkė. Tačiau priežastis, dėl kurios atvyko į NL buvo ne darbas, o vyras. NL jau 10 metų. Grįžti į Ameriką nesiruošia: „Su vyru jau seniai išskiskyriau, bet čia man patinka, noriu pasilikti. Nors nebūtinai NL, tiktų ir kita Europos šalis. Niekur 100 procentų nebesijaučiu kaip namie, tačiau laikau Ameriką savo gimtine, esu patriotė“. Olandų draugų taip pat daug neturi, visi, kaip ir daugumos – internacionalai. Žmonės labiau patinka Amerikoje, nes čia labai uždari, nemėgstantys spontaniškai elgtis, amžinai viską planuojantys mėnesiui į priekį: „Jei paskambintum olandui ir pasakytum, jog turi laisvą minutę ir pasiūlytum išgerti kavos, tai jis atsiverstų savo kalendorių ir pasakytų, jog šį vakarą yra suplanavęs žiūrėti televizorių, o kiti vakarai taip pat užimti, todėl kavos išgerti galėsit tik už mėnesio tiksliai sutartu laiku“.

Rūta (24 m.). Lietuvaitė. Šiuo metu mano kambariokė NL. Mokėsi Norvegijoje vienerius metus. „Pabuvojus užsienyje pasikeičia mąstymas, tampi laisvesnis. Prieš išvykstant į Norvegiją mąsčiau, jog tikrai grįšiu Lietuvon. Dabar požiūris pasikeitė. Jei gyvenimas susiklostytų taip, kad reikėtų palikti Lietuvą, tikrai neišsigąsčiau, tiesiog kartu pasiimčiau savo „lietuvišką“ vyrą“.

Renata (23 m.). Aš – grynakraujė lietuvaitė. Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, jog esu patriotė. Ir dabar jau kokį n-tąjį kartą klausausi Marijono Mikutavičiaus „Aš tikrai myliu Lietuvą“. Dar galiu sau leisti naiviai studentiškai tikėti, jog tikrai pasiliksiu čia gyventi amžiams. Tačiau pasiklausius savo kolegų pasakojimų tenka pripažinti, jog svarbu ne KUR, svarbu SU KUO. Taip pat tapo aišku – kuo daugiau keliauji, tuo tai mieliau širdžiai, patriotizmas po mažumėle blėsta gavus geresnį darbą ar vyrą užsienyje. Tačiau užpuolus gyvenimo kitoj šaly mintims neužmirštu savęs paklausti: jei net aš išvažiuosiu, tai kas pasiliks gelbėti Lietuvos?