 |
|
|
Studento pasaka...
Gediminas Skukauskas
Gediminas.skukauskas@gmail.com
Studento pasaka...
...mergaitei, kuri dabar jau yra „nieko sau“ moteris, nors realiai ir neegzistuoja. Bet jei egzistuotų, niekada nepamirštų berniuko, kuris dabar yra „oho koks“ vyras, nors realiai taip pat neegzistuoja.
Varvekliai
Jis buvo gerokai žemesnis nei bendraamžiai, ji – kiek labiau subrendusi nei draugės. Taigi su Jokūbu niekas nedraugavo, o dėl Ievos visi ėjo iš proto tiesiogine ir visomis kitomis prasmėmis, kurias tik gali sugalvoti 14-kos metų berniukai. Natūralu, kad tokioje painioje situacijoje Ieva ir Jokūbas niekada nebuvo draugai. Ir nesunku juk juos suprasti. Ar mokyklos gražuolė draugaus su neūžauga? Ar neūžauga bent sapnuose užkalbins gražuolę?
Artėjo Šv. Kalėdos, taigi ir žiemos atostogos Jokūbui ir Ievai. Mokytoja kaip visada sugalvojo „tą“ dovanėlių apsikeitimą, nors ji puikiai suprato, kad visi laukia „ceremonijos“ pabaigos, kai galės daryt, ką nori, ir bėgs į tualetus parūkyti ir prisigerti.
Taigi vieną dieną prieš karnavalą visi vaikai turėjo išsitraukti popierėlį iš nunertos raudonos mokytojos beretės ir sužinoti, kam turės įteikti dovanėlę. Jokūbo didžiausiai baimei jis išsitraukė Ievą. O ši – velnias žino ką, bet šioje istorijoje tai neturi jokios reikšmės. Svarbiausia, šią akimirką yra žinoti tai, kad yra Jokūbas – iš vargingai gyvenančios šeimos. Penki litai – tai viskas, ką jis gauna „pietums“ per savaitę iš tėvų. Tai berniuką privertė be galo kankintis. Jis suvokė, kad negalės Ievai nupirkti jokios dovanos – nei pėdkelnių iš „Onutės kojų“ parduotuvės, nei žybsinčio tušinuko iš „Visokios nesąmonės“... Trumpiau tariant, Jokūbas nusprendė visai neiti į karnavalą. Taip ir padarė. Tą dieną Ieva vis tiek gavo krūvą dovanų iš berniukų, kurie ją apstoję klykė vienas garsiau už kitą – kas ką čia jai padovanojo, kol tuo metu Petronėlė, Jurga, Marija ir Raselė sėdėjo be nieko, žado netekusios. Na, čia dabar aiškint, kas, kaip ir kodėl, būtų visiška nuobodybė, tik pasakysiu, kad po karnavalo visi vėl nusigėrė, Jurgis vėl apsivėmė, atėjo atostogos – Šv. Kūčių vakaras...
O kaip jautėsi tada Jokūbas? Niekaip. Jis sėdėjo kambary ir žiūrėjo, kaip sninga. Mama kaimynei padėjo ruošti patiekalus vakarienei, nes pastaroji pažadėjo sumokėti 10 litų už pagalbą, o tėvas taisė kėdę, kurią kažkas išmetė, nors, pasak tėvo, ji ideali, kad ir su nulaužtu atlošu.
Jokūbas apsirengė, „užsimuturiojo“ savo ilgą močiutės megztą šaliką (su juo atrodė išties kaip koks nykštukas). Kur jis ėjo? Pas Ievą... Nešė piešinį, kuris turėjo būti kaip atvirukas. Bet gerai pagalvojęs, Jokūbas jį pakeliui... išmetė, nes tas demonas su kardu ir užrašas: „Ieva, Tu karalienė“ nebuvo labai originalu... Bet Jokūbas neatėjo tuščiom. Jis nedrąsiai pasibeldė į duris. Atidarė Ievos tėvas, perdėtai manieringas snobas, turtus paveldėjęs iš savo tėvo, bet apsimetantis be galo rimtu verslininku. Nieko nesakęs pažiūrėjo į Jokūbą ir ėmė kažkokiu miaukiančio katino balsu kviesti Ievą, kad ši nusileistų į apačią, mat „atėjo kažkoks vaikis“. Ši lėtai nusileido laiptais ir atėjo prie durų, priverstinai nusišypsojo ir, nutaisiusi „ko tau čia reikia?“ žvilgsnį, įsispoksojo į Jokūbą. Berniukas ištiesė rankas, laikydamas krūvą varveklių ir padavė Ievai. Ši pakėlė antakius iš nepasitenkinimo (tą antakių pakėlimą, aišku, paveldėjo iš tėvo) ir skubėjo atsisveikint su Jokūbu, nes varvekliai lašėjo ant kilimo, o tėvas daugybę kartų per tą Jokūbo ir Ievos susitikimo akimirką murmėjo: „Kaip suprast tokias nesąmones? Ieva, nevarvink ant kilimo, jis tikrai brangesnis už keletą varveklių“.
Daugiau nieko čia nepridursiu. Jokūbas tiesiog grįžo namo ir gyveno kaip gyvenęs. Ieva nubėgo į savo kambarį kalbėtis telefonu su visais tais berniukais, kurie siūlė lydėti ją į diskoteką po atostogų.
O dabar šitą „reliatyvų laiką“ pasukim kiek į priekį. Jokūbui 23-treji. Ievai taip pat. Jokūbas dar iki pilnametystės pasivijo visus savo ūgiu ir tapo perspektyviu lenktynininku. Ieva – dar gražesne moterimi nei buvo. Tiesa, kaip tik šiuo metu ji rašo laišką Jokūbui į Monaką (adresą pasakė Jokūbo mama). Ten Jokūbas dalyvauja lenktynėse. Jo pasirodymą stebi Monako karališkoji šeima ir krūva Holivudo Bradų Pitų ir Angelinų Džoli ir kitų.
Ievai rašant laišką, jos ausyse skamba Jokūbo žodžiai: „Gėlės kažkodėl dabar neauga, todėl priskyniau tau, Ieva, varveklių...“
P.S. Jokūbas lenktynių nelaimėjo: užėmė tik trečiąją vietą, bendroje įskaitoje liko ketvirtas – tai leido jam uždirbti 25 mln. dolerių. Ieva laiško taip ir neišsiuntė. Ji nuskrido pas Jokūbą į Monaką ir matė apdovanojimus. Kaip minėjau, jie abu neegzistuoja, taip, kaip kitiems neegzistuoja stebuklai, kuriuos patirti gali tik Tu.
Tavo pabaiga
O gal nori sugalvoti pats, kokia galėtų būti šios istorijos pabaiga ir ja pasidalyti?
Tai nedelsk ir atsiųsk ją „Njuspeipiui“: njuspeipis@gmail.com
|
|
|
