|
|
|
|
 |
|
|
Stebuklais vis dar tikiu
Edita Baltrėnaitė Edita.Baltrenaite@gmail.com
Vytautas Baršys – itin veiklus ir daug patirties sukaupęs žmogus: redagavo ne vieną laikraštį, ragavo aktoriaus duonos, buvo vienas iš Vilniaus teatro „Lėlė“ įkūrėjų. Neseniai parašė scenarijų spektakliui „Pasaka apie eglutę“. Dabar redaguoja studentų vadovėlius, padeda studentams rašyti diplominiuos darbus, ruošia moksleivius lietuvių kalbos egzaminams. Yra organizacijos „Nacionalinė žalingų įpročių prevencija“ pirmininko pavaduotojas – aktyviai kovoja prieš rūkymą, alkoholizmą. Be viso to, Vytautas vadinamas mylimiausiu ir laukiamiausiu vaikų žmogumi. Ir ne be pagrindo: jis – Kalėdų Senelis.
Kokia buvo Jūsų vaikystė? Kas buvo įsimintiniausia?
Iš vaikystės tikrai mažai ką atsimenu. Pamenu, lankiau pirmąjį Lietuvoje darželį. Buvau drąsus vaikas, nešiau Smetonai gėlių.
Kaip tapote Kalėdų Seneliu?
Pokario metais mokiausi Tauragėje, buvau dramos būrelio vadovas. Kartą rengėm Kalėdų šventę vaikams, o kviestas Senelis taip ir nepasirodė, todėl man teko juo tapti. Taip ir esu iki šiol.
Ar reikia kokio nors specialaus pasiruošimo būti Kalėdų Seneliu?
Taip, labai svarbu paruošti ir atnaujinti programą: dainas, šokius, žaidimus. Sukurti pasaką, nustebinti. Reikia mokėti bendrauti su vaikais ir suaugusiais, mylėti vaikus, juos suprasti.
Ką Jums reiškia būti Kalėdų Seneliu?
Vieniems tai tik darbas dėl pinigų. Man – kur kas daugiau ir vertingiau. Vesdamas šventę, „pasikraunu“ teigiamos nuotaikos, gerų emocijų, kurių pakanka visiems metams.
Gal atsimenate kokį linksmą nutikimą?
Kartą vienas mažas vaikas manęs paklausė, kuo Kalėdų senelis buvo per karą: rusu ar vokiečiu?
Kokioje keisčiausioje vietoje rengėte Kalėdų šventę?
Turbūt troleibuse! Važiojant per miestą buvo kiek sunkoka vesti programą, bet pasiekus paskutinę stotelę prasidėjo visos linksmybės.
Kas sunkiausi būnant Kalėdų Seneliu?
Dažniausiai pavargstama fiziškai. Bet iš tiktųjų, manau, sunkiausia išlikti neatpažintam. Juk vaikai labai pastabūs: buvo nutikimas, kai viena mergytė įtariai į mane žiūrėjo vien dėl to, jog buvo šiek tiek išlindę mano marškinių rankogaliai. Kartais būna sunkių akimirkų, teko lankyti onkologinėmis ligomis sergančius ligonius. Graudu, kai skausmas ir liga pinasi su švente.
Kokią geriausią dovaną esate gavęs Kalėdoms?
Visada man smagiau dovanoti pačiam nei gauti.
Iš tiesų apie tai už Jus patį kalba Jūsų darbai. Papasakokite, už ką Kauno miesto mero buvote įvertintas „Gerumo plyta“?
Padedu visiems, kiek galiu. Buvau priglaudęs į savo namus gyventi kelis likusius be namų vaikus. Auginome, rūpinomės.
Ką norėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams?
Niekada neprarasti tikėjimo vaikiška pasaka. Tikrai yra Kalėdų Senelis, kuris suteiks dvasinių dovanų, pirmiausia vilties, meilės.
|
|
|
|
|
|
|
|
