Pirmiausia jaučiu turįs pasiteisinti, kodėl išvažiavau kitur: kuo gi aš jau geresnis, argi čia, Lietuvoj, man per prastai? Turbūt nenuostabu, kad buvau nepatenkintas studijų kokybe. Apie mokslą Lietuvoje tik tiek – manau, ir taip aišku. Išvažiavau supratęs, kad noriu ir galiu pakelti didesnį krūvį. Išvažiavau ten, kur žinojau – bus sunku. Tai tiek to „pasiteisinimo“ – viskas pragmatiška, kaip ir mano studijų kryptis, t.y. matematika.

          Jacobs University tarptautinė įstaiga – kontingentas iš daugiau nei 90-ies skirtingų pasaulio šalių. Itin marga publika. Žinoma, vokiečiai sudaro daugumą – maždaug trečdalis iš daugmaž 1200 studentų. Antra dauguma rumunai, po jų nepaliečiai, indai, moldavai ir t.t. Lietuvių nedaug, bet pakankamai, kad nesijaustum visišku prašalaičiu.

          Pirmas nustebinęs ir nudžiuginęs dalykas tautų katile – draugiškumas ir noras pažinti kitus. Bet, matyt, tai suprantama – juk dauguma studentų ateiviai iš kitų kraštų. Antras, mažiau nustebinęs ir visai nenudžiuginęs – „daugumos“ linkusios formuoti vientautes arba bent vienakalbes grupeles ir sunkiai įsileidžia prašalaičius į savo draugišką, tačiau kitakalbiam nesuprantamą, grupę. Kad ir kaip ten būtų, tačiau patirtis visiškai kitokia nei studijuojant iš esmės vienataučiuose Lietuvos universitetuose.

          Žinoma, kad visi su visais galėtų susikalbėti bent jau paskaitose, kalbama angliškai. Tokia yra oficiali universiteto studijų kalba. Vienas sunkumas, kurio nesitikėjau šiuo atveju – turėjo praeiti kiek laiko, kol įpratau klausyti paskaitų ir priimti informaciją užsienietiškai. Taip, maniau, kad moku šią kalbą, tačiau paaiškėjo, jog viena yra ją vartoti buitiškai, o visai kita – akademiniame pasaulyje. Mano laimei, gana greit įveikiau kalbos barjerą... Taip įveikiau, kad sulaukdavau priekaištų iš tautiečių, kai užsimiršdavau ir pradėdavau kalbėt angliškai.

          JU studentai juokauja, kad studijuojant minėtame universitete iš trijų dalykų: gerų pažymių, miego ir socialinio gyvenimo, galima turėti tik du. Visų trijų paprasčiausiai neįmanoma aprėpti – neužtenka valandų paroje. Tačiau daugumai juokų juk yra koks nors pagrindas. Po metų, praleistų Brėmene, galiu teigti, jog tai nėra juokas, skirtas nubaidyti tinginius, tai saviironiškas, bet teisingas pokštas. Nepamenu, kada anksčiau savo gyvenime teko patirti tokią miego akimirkų vertę, taip atkaliai bėgti į paskaitas, taip nuoširdžiai sakant „nebegaliu“, bei taip kruopščiai skaičiuoti minutes paskubom kertant pietus. Galbūt skamba siaubingai, bet per vasarą spėjau pasiilgti beprotiško studijų tempo.

          Studijos užsienyje, kuriomis dažnai susigundo studentiško amžiaus tautiečiai, tikrai yra kitokios: pirmiausia tenka įveikti biurokratinius ir finansinius barjerus, „įsivažiuoti“ su studijų kalba bei dažnai vienam (ar vienai) priimti daugelį kitų iššūkių svečioje šalyje. Vargo nepalyginamai daugiau, nei tiesiog įsirašyti į studentų sąrašus savo kultūrinėje ir tautinėje aplinkoje. Ar vertos žinios tokios rizikos ir vargų, manau, priklauso nuo kiekvieno prioritetų ir ryžto išteklių.