|
|
|
|
 |
|
|
Lenktynės ─ „Pasiruošt... Startas!.. Marš!
Rima Borusevičiūtė
Rima.Boruseviciute@gmail.com 
Vakaras. Vėlu. 22:55. Noriu kuo greičiau grįžti namo, nes visą dieną svajoju išsivirti cepelinų. Rankinėj lėta tiesia trajektorija harmoningai su penkioliktuoju troleibusu pirmyn rieda maišelin patalpinta varškytė būsimiem kulinarijos šedevrams.
Staiga prieš nosį prazvimbia troleibusas, į kurį turiu perlipti. „Ką gi“, ─ mąstau, ─ „teks laukti bent ketvirtį valandos kito antrojo maršruto“. Troleibuse buvau viena, akimis ir net kaklo linkiu 45o kampu sekiau važiuojantįjį priešais grobį, tačiau atsirasti jame buvo misija neįvykdoma ─ antrukas nuskuodė per žalią šviesoforo šviesą, o aš likau „už tvoros“ ties raudonąja. Mintyse kartojau paslaptingą mantrą: „Važiuok, vykis, skubėk, važiuok...“ ir mano flegmatiškasis troleibusas pakeitė savo charakterį ─ ėmė lėkt pasiutusiu greičiu. Mano tikslas tuo metu jau buvo nutolęs per keletą stotelių, tačiau užgimė viltis, kai manoji transporto priemonė su vienu keleiviu ─ manim ─ kaip viesulas chaotiškai pralėkė kelias tuščias stoteles.
Mano kūnas ėmė drebėti nuo adrenalino, besiskiriančio sinapsinių plyšių struktūrose. Atsistojau. Priėjau prie pirmųjų durų, idant spėčiau išlipti ir nubėgti prie tikslo, jei pavyktų jį pasivyti. Bet taškas, į kurį norėjau patekti, buvo per greitas ir per toli ─ mus skyrė „Žemaičių“ ir „Aukštaičių“ stotelių atkarpa.
Ir ūmai ūžiančiam troleibuse pasigirdo jojo raitelio balsas. Vairuotojas sako: „panele, skubat į antrąjį?“. „Taip“, ─ sakau, ─ „iš kur žinote?“. „Na, nesijaudinkit, spėsit, matau iš judesių, kad skubat, jis jūsų palauks, ten mano draugas“. Paėmė į rankas telefoną, sumaigė mygtukus, ir, girdžiu, kalba: „Ei, sveikas, pristabdyk arklius, mano troleibuse labai simpatiška mergaitė žiauriai nori pas tave įlipti, va, juokiasi, tai gal duos telefono numeriuką, jei palauksi“.
Laimės, kad grįžau anksčiau, nei tikėjausi, pakako pamaitinti mano visoms kūno ląstelėms, tad serotonizuotas vakaras baigėsi be cepelinų...
|
|
|
|
|
|
|
|
