 |
|
|
Keiksmažodžiai – kasdienės ydos ar emocinė iškrova?
Šarūnas Sakalauskas
sarunas.sakalauskas@gmail.com
Mokykloje mokytoja bara mažylį.
- Tai labai blogas žodis! Kur tu jį girdėjai?
- Mano tėtė taip sako.
- Nedrįsk daugiau jo kartoti. Tu net nežinai jo reikšmės!
- Ot ir žinau! Tai reiškia, kad mašina neužsiveda. 
Pripažinkim, vieni mandagesni kiti leidžia sau grubiau kalbėti, bet stuktelėjus alkūne į smailų kampą retas apsieina tik aiktelėjimu ir tyliai arba garsiai išsprūsta kalbos pipirais ir druska vadinami keiksmažodžiai. Kodėl jie mums reikalingi ar žalingi? Ar keiksmažodžiai visada neišprusimo ženklas, o gal tai natūrali garsinė blogos emocijos išraiška?
Pirmykščiai keikūnai
Įdomiausia, kad yra netgi etnologijos teorija, pagal kurią spėjama, jog dar pirmykščių žmonių bendruomenėse, užsigavus ar patyrus smulkią nesėkmę, iš nebylių to meto žmonių lūpų išeidavo vienoks ar kitoks garsas. Kiti tyrinėtojai spėja, kad keiksmažodžiai atsirado kiek vėliau, kai tarpusavyje besipešantys pirmykščių žmonių genties nariai suvokė, jog neverta skelti antausio, saugiau išlieti pyktį žodžiais. Kas žino, galbūt įprastas bendravimas kalbant išsivystė iš natūralaus nevilties žodžių atsiradimo...
Gyvenimas be tabu
Apibendrinant keiksmažodžiai yra visada susiję su tabu. Todėl kultūrų įvairovėje keiksmažodžių turinys priklauso nuo to, kas toje kultūroje yra didžiausias įžeidimas. Daugelyje šalių tradiciškai jautriausia sritis yra šeimos ryšiai, dauginimasis, o iš senesnių laikų yra išlikę sąsajų su kraujomaišos problemomis. Todėl norint pabrėžti, palinkėti blogo atsirado junginiai susiję su motinyste bei šunimis, nes šunys buvo laikomi nešvariais gyvūnais. O, tarkim, eskimams didesniu įžeidimu būtų įvertinimas neprotingu ir neapsukriu.
„Pasiuntimų“ įvairovė
Visose tautose dalis keiksmažodžių atspindi religiją ir baimes. Pavyzdžiui, žmogaus siuntimas į pragarą: „Kad tave skradžiai!“. Krikščioniškame pasaulyje negalima minėti Dievo vardo be reikalo. Tad dievobaimingų žmonių dievagojimaisi „Jėzus, Marija!“ irgi yra savotiška keiksmų forma. Vėlesniais laikais kintant žmonių pasaulėžiūrai keitėsi ir negatyvumo suvokimas – štai, pavyzdžiui, rytų Europoje paplito žmogaus siuntimas lytinių organų link. Tai simbolizuoja grįžimą ten, iš kur atsiradai, kas prilygsta mirčiai tik subtilesne, užgaulesne forma.
Keiksmažodis, suprantant pažodžiui, lietuviškai turėtų reikšti prakeikimą. Tačiau plačiąją prasme keiksmažodžių yra kelių tipų: tai eufemizmai, pejoratyvai ir tradiciniai keiksmai.
Pejoratyvai (kitaip – prasivardžiavimas) – tai neigiamos reikšmės žodžiai ar frazeologiniai junginiai, dažniausiai taikomi žmogui, norint pabrėžti nepalankų nusistatymą, norint įžeisti. Tai dažniausiai išvestiniai arba perkeltinės reikšmės žodžiai (pavyzdžiui, kvailys, liurbis, kiaulė ir t. t.)
Eufemizmai – švelnesni, neutralesni šiurkštaus ar nešvankaus žodžio pakaitalai. Pavyzdžiui, „Žalia rūta!“ arba „vajetau, jetus“ yra liaudiški pakaitalai norint išvengti Dievo vado paminėjimo.
Tradiciniai tautiniai formuliniai keiksmai – neigiamos reikšmės kolektyvinės kūrybos formulės. Užuot sakius „velnias“, sakoma „nelabasis“, „raguotasis“, taipogi jie susiję su religija, blogo linkėjimu. „Kad tave perkūnas nutrenktų!“, ko gero, atkeliavo iš
pagonybės.
Tiek „riebūs“ keiksmažodžiai, tiek eufemizmai – dažniausiai yra stiprios garsinės sudėties junginiai. Yra manoma, kad skambūs, griežčiau skambantys žodžiai geriau atspindi emociją, tokio keiksmažodžio ištarimas sumažina neigiamą įtampą. Taip pat egzistuoja ir keiksmažodžių mados. Daugelis seniau populiarių keiksmažodžių užleidžia vietą naujiems.
Žemas lygis
Modernioje visuomenėje, viešumoje keiksmažodžiai yra cenzūruojami, jie laikomi netaktiškumo, neišprusimo ženklu, žemiausio visuomenės sluoksnio atributu. Pastebėtina, kad daugelis Lietuvoje populiariausių keiksmažodžių atkeliavo iš kaimyninių šalių: Lenkijos, Rusijos. Plačiai paplito slavų kalėjimuose atsiradusi terminologija. Pastaruoju metu ypač populiarūs anglų kalbos kilmės keiksmažodžiai.
Absurdiškiausia, kad dažnai daugelis skambių žodžių tarp jaunimo vartojami net nesuprantant prasmės, taip pat garbės nedaro vis dažnesnė tendencija: kuo jaunesnis keikūnas, tuo skambesni žodžiai. O pavyzdžių nereikia ieškoti toli, užtenka pasivažinėti visuomeniniu transportu. O išvengti to galima. Tiesiog reikia atsiminti, kad vaikai geriausiai mokosi mėgdžiodami tuos, kas yra šalia. Mėgdžiojimo objektas dažniausiai yra autoritetas. Tad jei tėvai nevengia susikeikti, vaikai irgi nemanys, kad tai nėra nemandagu.
Rinkis keiksmą lietuvišką
Sakoma, kad keiksmažodžiai – tai kalbos prieskoniai. Tačiau galima keiktis ir gražiai – lietuviškai. Štai keletas pavyzdžių:
Kad tu ištintum, kaip avilys
Eik (tu) į peklą autų skalbti
Eik (tu) kiaulėms uodegas mazgoti
Po šimts gegučių
Tu paršo koja užpakalinė
Tu šuns kumpi
Eik šunų šukuot
Suk tave devynios
Kad tau kiaurai išeitų
Kad tau liežuvis kuolu atsistotų
Kad tave dryži paraliai
Kad tave per krūmus
Kad tave pypkės galas
Kad tave zuikis subadytų
Kad tavo kakta nupliktų – ant pakaušio kuodas liktų
Kad tavo kojos išklištų ir pakaušis atsikištų
Kad tu balomis nueitum
Kad tu kiaurai žemę prasmegtum
Kad tu negautum nė „pekloj“ vietos
Kad tu staugdamas nueitum
Kad tu suruktum
Kad tu susitrauktum kaip naginė
Lįsk tu vabalo blauzdon
O tu paršakoji
Tu gyvate raudonoji
Žalčio koja pastaroji
|
|
|
