Indrė Jonauskytė

indrejonauskyte@gmail.com
 

Pilietybė – tai ryšys tarp valstybės ir jos piliečio, apimantis abipuses pareigas, teises. Ar galima asmeniui turėti tokius pat ryšius su dviem valstybėmis? Ar jis galės vykdyti pareigas joms abiems? Svarstant šiuos klausimus būtina atsižvelgti į didelę lietuvių emigraciją. Kai kurie Lietuvą paliko karo metais, kai kurie ją palieka ir dabar išvažiuodami ir įsikurdami gyventi užsienyje. Dėl šios priežasties emigrantams neretai prireikia pasikeisti pilietybę į tos šalies, kurioje gyvena. Iškyla dilema: jei asmuo priims kitą pilietybę – neteks Lietuvos pilietybės. Jam, be abejonės, būtų gerai, jei galėtų turėti jas abi, bet Lietuvos įstatymai to neleidžia.

Įstatymų pinklėse

2010 m. lapkričio 4 d. Seimo priimto naujo pilietybės įstatymo projekto 7 str. 5 punktu, buvo siekta įteisinti dvigubą pilietybę: „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra lietuvių kilmės asmuo, išvykęs iš Lietuvos Respublikos po 1990 m. kovo
11 d. ir įgijęs Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę“. Tačiau šį įstatymą vetavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Nors 2010 m. gruodžio 2 d. įsigaliojusiame įstatyme yra praplėsta galimybė turėti dvigubą pilietybę, bet anksčiau minėto punkto nebėra. Prezidentės spaudos tarnyba paaiškino, kad Europos Sąjungoje šiuo metu yra 27 valstybės narės, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (NATO) šiuo metu yra 28 valstybės narės, taigi reikia turėti omenyje, kad valstybių narių skaičius tiek ES, tiek NATO ateityje gali didėti. Atsižvelgiant į tai, į emigracijos mastus, įstatyme nustačius, kad Lietuvos Respublikos piliečiai gali kartu būti ir ES arba NATO valstybės narės piliečiai, tai sudarytų prielaidas dvigubai pilietybei tapti ne reta išimtimi, bet paplitusiu reiškiniu, o tai neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies.

Konstitucija – valstybės teisinės sistemos pagrindas, kurio nevalia liesti, ar stabdis, neleidžiantis prisitaikyti prie neišvengiamai kintančių gyvenimo sąlygų?

To paties galima klausti apie kiekvieną įstatymą. Mes neįstengiame jų keisti ir koreguoti taip, kaip reikėtų, t.y. vis prisitaikant prie pokyčių. Iškyla klausimas, ar dvigubos pilietybės atmetimas, remiantis Konstitucija, yra svarus? Teisiškai – taip. O svarstant logiškai ir atsižvelgiant į aplinkybes? Gal mums nebetinka ir per stipriai varžo prieš beveik 20 metų priimta nuostata? Prezidentė pranešime spaudai pasisakė, kad norint įteisinti dvigubą pilietybę reikia keisti Konstituciją, tiksliau – minėtąjį 12 straipsnį. Tai galima padaryti tik referendumu.

Dviguba pilietybė – būtinybė ar užgaida?

Nemažai yra manančių: „Na, ir kam reikia tos dvigubos pilietybės? Žmogus turi teisę apsispręsti ir to gana, niekas neverčia jo išsižadėti savos pilietybės ir pasirinkti kitą“. Tačiau dėl itin didelės emigracijos ir galimos tik vienos pilietybės gali visai nebelikti lietuvių, nes nemaža tikimybė, jog lietuviai, gyvenantys užsienyje ir dar nepasikeitę pilietybės – ją pasikeis. O kad jų vaikai ir vaikaičiai bus nebe Lietuvos piliečiai – jau beveik faktas. Taigi, netenkame net kelių kartų. Be to, kokia valstybė be piliečių? Žinoma, žmogus gali egzistuoti ir be savo valstybės, o ar valstybė gali egzistuoti be savo piliečių? Neliks piliečių – galiausiai nebeliks ir valstybės. Nejau sulaukę tūkstantmečio tarsi kokiu skardžiu žemyn risimės į išnykimą?

Ar galima pykti ant tų, kurie emigruoja? Nemanau. Retas kuris paliks savo gimtąją šalį, namus, artimuosius, jeigu ir savojoje jausis socialiai saugus, turės darbą, gaus atlyginimą, iš kurio galės išlaikyti šeimą, sumokėti už butą, nusipirkti pavalgyti, apsirengti, išleisti vaikus į brangius mokslus. Ne paslaptis, jog lietuviai emigruoja ieškodami geresnio gyvenimo ir kitos valstybės jiems gali jį suteikti.

Vis dėlto yra smerkiančių emigrantus, teigiančių, kad jie – šalies išdavikai, jog turėtų likti savo valstybėje ir joje dirbdami kelti gimtinės ekonomiką. Bet faktai teigia ką kitą – dėl emigrantų į Lietuvą pervedamos milijardinės sumos. Tuo ekonomika keliama sparčiau nei dirbant pačioje Lietuvoje už centus.

Nepaisant to, kai kurie atkakliai tvirtina, jog Lietuvoje galima „prasisukti“ ir gerai gyventi – tik reikia mokėti tai padaryti. Bet iškyla klausimas, ar įmanoma Lietuvoje absoliučiai sąžiningai (laikantis įstatymų; neimant, neduodant kyšių; nesinaudojant pažintimis; neišnaudojant kitų žmonių mokant jiems menkas, graudžiai juokingas algas) užsidirbti pakankamai pinigų? Čia yra apie ką pasvarstyti...

Lietuvai nepalankios prognozės

Taigi, kol Lietuvoje nepagerės pragyvenimo lygis, nėra ko tikėtis, jog emigracija sumažės, kad emigrantai grįš ar kilus dilemai dėl pilietybės jie pasiliks lietuvio pasą. Tad jei valstybė dar negali būtinos gerovės suteikti pati, tegu nebaudžia pilietybės atėmimu tų, kurie tos gerovės ieško svetur.

Be jokios abejonės, pilietybė yra vertybė, bet ir pilietis turėtų būti vertybė savo valstybei. Dviguba pilietybė būtų tarsi tiltas, kuriuo lietuvis bet kada galėtų grįžti namo, į Lietuvą, ir ten pasilikti visam lakui.