 |
|
|
Jos ir Jo stereotipai
Įvairios nuostatos nuo vaikystės veikia suvokimą apie priešingą lytį. Tarp daugybės skirtumų ieškoma bent šiek tiek panašumų. Juk vyrai kilę iš Marso, o moterys – Veneros. Todėl kartais juokais ar supykus remiamasi stereotipais ir „klijuojamos etiketės“. Visgi gal visa tai tik priedanga? Nusprendėme šią amžiną dilemą panagrinėti nuodugniau, iš dviejų „frontų“ pusių.
Šarūnas Sakalauskas
sarunas.sakalauskas@gmail.com
Jo Požiūris
„Parlez moi d’amour“ ( iš pranc. k. – „Kalbėkit man tik apie meilę“), – prašo jos. Apie ką kalbėti? Apie penkias raides, kurios sudaro vieną žodį – tik tai yra nenuginčijama ir aišku. O visa kita – ne aiškiau už tamsų mišką. Nuojauta, sėkmė, likimas, beprotiški sutapimai ir atsitiktinumai – stebuklas ar chemija?
Nuolat girdime: „Visi vyrai kiaulės“, nors ištirta, kad kiaulės yra protingos ir sumanios. Arba tai, kad vyrai išlieka vaikai. Negali be žaislų. Tik trapius mažyčius žaislus pakeičia kiti – didesni, brangesni. Laidynes – šautuvai, plastikinius kareivėlius ir panašius pasilinksminimus pakeičia manekenės, o modeliukus išstumia automobiliai su vidaus degimo varikliais.
Vyrai. Visada „tikslūs ir pasitempę“ arba „buki ir nejautrūs“. Tokie Jie moterų ir panelių žurnaluose. Nuo mažens dailioji lytis yra mokoma, kaip valdyti tuos „padarus“ arba jais manipuliuoti. Tuos, kurie pastatė tiltus ir dangoraižius, nutiesė vandentiekį, paaiškino fizikos dėsnius, išrado elektrą ir cheminius aparatus ir daug viso kito. Nėra vyrai naivūs, kaip kartais gali pasirodyti, tačiau jie turi silpnybių, pasiduoda kutenančiam blakstienų plazdėjimui, sijonų šlamesiui. Atrodo, Jos tam ir skirtos, kad sugebėtų valdyti Juos. O kas daugiau tą gali padaryti? Grožis išgelbės pasaulį? Kažin. Juk ne vienas karas kilo būtent dėl Jų – moterų.
Tos „femme fatale“ (iš pranc. k. – „fatališka moteris“) gyvena, kad žemėje atsirastų stebuklų. Vaikystėje berniukai kepinant saulei dažydavo dėdės tvorą, kad nusipirktų dviratį ir galėtų pavežioti savo kiemo gražuoles. Šiomis dienomis jaunuoliams ne tiek darbas kieme, o kiek labiau derybų su tėvais menas padeda tai pasiekti. Taigi keičiasi laikai, keičiasi ir būdai rezultatams gauti. Tik pats gyvenimo variklis išlieka kaip buvęs. Pasaulis sukasi aplink saulę, o vyrai – aplink moteris. Sukasi kaip tik išmano, kad Joms būtų malonu ir kad bent valandėlei galėtų vėl pabūti drauge su savo fėjom, pažvelgti į švytinčias akis ir pabučiuoti tviskančias, prisirpusias lūpas. Kad akimirka taptų amžinybe...
Moterims atrodo, jog visi vyrai nori tik „vieno“. Ir nori be jokio jausmingumo ir šilumos. Tai tik įvaizdis. Tai toks pats vyrų paslapties šydas kaip ir moteris dengiantys drabužiai. Moteriškų drabužių klostes praskleisti maga kiekvienam, kaip ir atrasti tą paskutinįjį šio išprotėjusio pasaulio romantiką, kuris labiausiai už viską norėtų nukeliaut su savo dama į pasaulio kraštą ir, nuleidus nuo jo kojas, skaičiuot žvaigždes mėnesienoje.
Gintarė Žaltauskaitė
gintare.zaltauskaite@gmail.com
Jos požiūris
Dažniausiai moters portretas piešiamas it namų šeimininkės. Nuo senų senovės Jai patikimas ne tik namų židinio jaukumas, bet ir šimtai darbų. Išmokstama galvoti apie dešimtis dalykų ir dar kelis jų dirbti vienu metu. Moteris namuose turi „laikyti“ visus keturis kampus, pradedant vaikais ir baigiant vyro kojinėmis. Kaip priešistorėje vyras atnešdavo sumedžiotą grobį vakarienei, taip šiomis dienomis – pinigus. Vyras, tituluotas kaip šeimos galva, „aprūpina ir išlaiko“, o moteris lieka šešėlyje drauge su savo „nematomais darbais“. Greta stipraus vyro su stora pinigine namie moteris kaip tarnaitė: puodai, skrandis, kojinės – „pakrikštyta“ namų šeimininke, tarsi uždarytas dailus paukštelis narvelyje.
Kur galimybė siekti, išreikšti save, pildyti savo norus? Balsavimo teisę moterys gavo vėliau, prie technikos moterims – ne vieta (nors kiek išradimų patentų priklauso būtent Joms!), ir dar galima vardyti šimtus pavyzdžių...
Visgi laikai keičiasi, vyrai su moterimis pasidalija darbus. Moterys pradėjo konkuruoti dėl paaukštinimų darbe, realizuoti save, savo idėjas. Nors vyrai išlieka paklausesni kaip darbuotojai versle (juk moteris – gimdytoja, įmonei/kompanijai reikės papildomo pavaduojančio asmens), Jie „būgštauja“ uždirbsiantys mažiau. Jokia tolerancija čia nepadės, nes jei moteris šeimoje uždirba daugiau, kenčia vyro ego. Lyg moteris visada turėtų būti išlaikoma. Malonu, kai pavaišina kava, dovanoja gėles ar nuperka kailinius, bet jei skyrybų metu tu dar tebegamini valgyti, o Jis priekaištauja, kas „sėdi ant Jo sprando“?... Be to, reta nori būti visą gyvenimą išlaikoma ir nesijausti savarankiška.
Stereotipai išlieka. Kur vyrai laikomi ereliais, moterys gali būti lengvabūdiškai įvardytos paleistuvėmis. Norėdamos atrodyti seksualios stipriajai lyčiai, segi kiek trumpesnį sijoną nei įprastai, bet rizikuoja būti palaikytomis laisvo elgesio mergelėmis, per lengvai padovanojusios bučinį – lengvai prieinamos, neįdomios. Vyriškoje kompanijoje dirbanti pavadinama suvyriškėjusia feministe. Siekiančiai karjeros nebereikia vyro, nes viską jau turi pati, nors ta „geležinė ledi“ ieško tvirto peties atsiremti, vyro meilės bei supratimo. Riba „slidi“: juk vakare segėjusi trumpą sijoną, kitą dieną moteris gali vadovauti vyrams biure, o po darbų laukti su garuojančia vakariene, širdyje išlikdama ta pati, svajoti dar mokanti mergaitė.
Vyrai – stiprioji lytis, moterys šalia jų gležnos ir trapios kaip gėlės, kuriomis reikia rūpintis. Jos turi daugybę rūpesčių ir visada privalo išlikti jausmingos, gražios ir tvirtos. Be jų ištvermės ir kantrybės pasaulyje daug kas sugriūtų. Ir nors kartais vyrai ir moterys atrodo tokie skirtingi, jie visada ieškos juos jungiančios meilės...
|
|
|
