 |
|
|
Jei ne dabar, tai kada?
Agnė Vinkauskaitė
Agne.Vinkauskaite@gmail.com
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Jazz jungčių, Napoleono armijos atsitraukimo inscenizacijos organizatorius, Kauno simfoninio orkestro atstovas spaudai, aktyvus VDU bendruomenės narys – tiek ir dar daugiau užsiėmimų galima būtų vardyti 21-erių metų studento Julijaus Grickevičiaus biografijoje. Pokalbio metu nestokojęs šypsenos ir pasitempimo, jaunuolis įrodė, jog nėra nesuderinamų ir neįmanomų dalykų.
Esi aktyvus ir daug veikiantis studentas, apie tave dažnai šmėsčioja įvairios žinutės Lietuvos žiniasklaidoje. Ką veiki šiuo metu savo gyvenime?
Aktyvumas yra labai sąlyginis dalykas, nes būti studentu ir neišnaudoti visų galimybių yra mažų mažiausiai neprotinga: gali nepasikartoti pasiūlymai, gali nebesutikti žmonių, vadinasi, reikia daryti dabar.Šiuo metu pagrindinis mano darbas – Kauno simfoninis orkestras, esu atstovas spaudai. Tai yra nauja sritis man, sritis, kuri visada mane traukė. Drįstu save vadinti klasikos gerbėju, malonu, kai visą dieną už sienos kažkas repetuoja, girdisi gyva muzika, praeina pro akis galybė aukščiausio lygio atlikėjų, turiu galimybę pasisemti įkvėpimo iš jų.Taip pat neseniai gavau pasiūlymą būti portalo studentas.lt vyriausiu redaktoriumi.
Esi vienas iš „VDU Jazz Jungtys“ kūrėjų, kas paskatino organizuoti šį projektą?
VDU Jazz jungtys yra mano ir bičiulių iš VDU „kūdikis“. Tai festivalis, kuris gimė praktiškai iš nieko ir tapo labai dideliu iššūkiu. Šis projektas man labai brangus – pajutome, kad į džiazą, kuris jau yra savaip „elitizuotas“, mes galime pasižiūrėti kitaip, jį dėlioti savaip. Tai kas įvyko praeitais metais buvo vienas variantas, šių metų rudenį aš jau matau kitą viziją – turėtų būti daugiau eksperimentų, daugiau avangardo ir jaunatviškumo. Bandėme daug skirtingų džiazo žanrų, pasižiūrėjome, kaip žmonės reaguoja į džiazą, ne į „Kaunas Jazz“ festivalį, bet į džiazą, nes tai nėra tapatu.
Iš kur gauni tiek kūrybinės energijos ir polėkio? Gal tave lydi ypatingas įkvėpimas?Kai pradedi veikti, paragauji, tada ir užsivedi. Norisi visko pabandyti. 
Kaip gimė „Napoleono armijos atsitraukimo“ projektas?
Rekonstrukcija Lietuvoje gyvuoja kokius penkiolika metų. Ją įkūrė garbingi žmonės, istorikai. Įsitraukiau 2002 metais, užtruko, kol pasisiuvau uniformą – reikia daug darbo ir pastangų. Napoleono armijos atsitraukimas gimė labai paprastai: su vienu draugu 2006 m. sausio mėnesį, kai buvo 25 laipsniai šalčio, nusprendėme paeksperimentuoti – rekonstruoti žygį, pasižiūrėti, kaip ten viskas buvo. Labai daug kas atkalbinėjo, nes pasirinkome dvidešimties kilometrų maršrutą. Apsivilkom uniformas, apsirengėm šiltai ir pražygiavome didžiąją dalį numatyto atstumo. Kitais metais nusprendėme, kad reikia pasikviesti draugų – suvažiavo aplinkiniai klubai, net iš Latvijos, apžygiavome visą Rumšiškių muziejų, su visais pasišaudymais, reliktais, maistu, buvo padrikas neprognozuojamas judėjimas – kaip senais laikais. Dar kitais metais renginys buvo dar didesnis, atvažiavo lenkų, daug kitų rekonstruotojų, susilaukėme didelio visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimo. Dabar judame į priekį, tobulinamės, turiu planų prisijungti ir Prie pirmojo pasaulinio karo rekonstrukcijos, yra žmonių, kurie jau daro tai, gegužės mėnesį turėčiau turėti carinės Rusijos kario uniformą.
Kodėl pasirinkai studijuoti būtent istorijos mokslą?
Istorija man buvo labai natūralus dalykas, nė nekilo abejonių, kitur savęs neįsivaizdavau.
O savo ateitį planuoji sieti su istorija? Jeigu ne, tai su kuo?
Nemanau, kol kas savęs neįsivaizduoju istoriku, tačiau istorija yra labai geras pagrindas bendram išsilavinimui, bendrai kultūrai, bendram dalykų kritiniam suvokimui. Kas bus vėliau – pamatysim.
Kokių dar aistrų, be istorijos, turi savo gyvenime?
Labai didelė mano aistra yra vynas. Kiek leidžia laikas ir galimybės domiuosi vyno kultūra, istorija, gamybos, vartojimo ypatybėmis, paskutiniu metu bandau rašyti apie tai.
Labiau studijuoji ar studentauji?
Studentauju, aišku. Mokykloje taip pat studentavau. Veikdamas ką nors už universiteto ribų dažnai gauni daugiau, žinoma, visa tai turi būti harmoninga, tačiau veikdamas iš praktinės pusės tu esi arčiau esmės.
Ar teko organizuojant vieną iš savo projektų susidurti su kuriozinėmis ir neįprastomis situacijomis? Jei taip, tai kokiomis?
Kurioziškų nutikimų būna daugiau, nei normalių. Vienas iš konkretesnių: kartą, kai vedžiau renginį, teko išeiti prieš 800 žmonių publiką basomis, nes dėl gero apšvietimo matydavosi, jog pripėduoju scenoje. Bet žmonės viską įvertino teigiamai.
Turint tiek daug veiklos, atsiranda laiko merginai?
Kai nori, laiko atsiranda viskam.
Ar buvai toks pats aktyvus moksleivis, koks esi studentas?
Ketverius metus dirbau Lietuvos moksleivių sąjungoje, įgyvendinome nemažai įvairiausių projektų, tai buvo tapę savotišku gyvenimo būdu. Taip pat Kauno rajone buvome įkūrę Kauno rajono mokinių savivaldos centrą“ apie dvejus metus buvau jo pirmininku, dar priklausiau Lietuvos moksleivių parlamentui.
O būna nuovargio akimirkų, kurių metu norisi viską mesti ir tiesiog pradingti?
Be abejo, tai natūralu.Įvykių verpete išvargsti, padidėja jautrumas aplinkai, tačiau turiu savų meditacijos formų, padedančių atgauti jėgas.
Kai buvai vaikas, kuo svajojai tapti užaugęs?
Nuo kokios antros klasės žinojau,kad būsiu istorikas. O kai buvau visai mažas, norėjau būti traukinio mašinistu.
Tavo gyvenimo moto?
Tik į priekį ir nė žingsnio atgal.
Kokie ateinančių projektų planai dabar sukasi Tavo galvoje?
Naujų nereikia, pakanka ir senų: Jazz jungtys – tai labai didelė ir galima sakyti neišsemiama sritis, Pirmojo pasaulinio karo rekonstrukcija, studentas.lt portalo darbas.
|
|
|
