Algirdas Musneckis

algirdas.musneckis@gmail.com

Vieną apsiblaususį kovo savaitgalį Trakų pusiasalio pilyje vėl sužvango kalavijai ir suskambo kovos šauksmai. Lietuvos gyvosios istorijos mėgėjai susirinko į pavasarinę treniruotę. Draugiškose kautynėse jėgas mėgino „Šiaurinės šventyklos ordinas“, Trakų pilies brolija „Viduramžių pasiuntiniai“, „Karališkoji gvardija“ ir visi kiti viduramžių istorijos atkūrėjai.

Viduramžių rekonstrukcija – tai hobis, reikalaujantis kantrybės, kruopštumo bei istorinių žinių. Senovinių drabužių, batų, ginklų, šarvų, krepšių, indų gamybos technologijos yra pakankamai sudėtingos, taigi visiškas tam tikro istorinio periodo buities atkūrimas reikalauja nemažai laiko ir lėšų. Manoma, kad tikras rekonstruktorius visus daiktus turėtų pasigaminti pats, tačiau, jei trūksta laiko ar įgūdžių, galima pirkti meistrų gaminamą produkciją. Yra netgi šarvuotės interneto parduotuvės. „Viduramžiški“ daiktai kainuoja brangiai, taigi prieš pirkdamas turi triskart pagalvoti, ar ne geriau pasigaminti pačiam.

Jei rekonstruktorius nori ne tik gaminti kažkada iš tiesų egzistavusius šarvus bei ginklus, bet ir jais naudotis kovose, jam prireiks nemenko fizinio ir psichologinio pasirengimo. Lietuvoje egzistuoja du viduramžių kovų tipai: masinės kautynės ir turnyrinės dvikovos. Visos kovos tikros, tai nėra iš anksto surežisuoti „dabar aš kirsiu taip, o tu nukrisi ten“ vaidinimai. Tiek masinėse, tiek turnyrinėse kovose kaunamasi atbukintais ginklais ir laikantis taisyklių, kad kovos netaptų pavojingos. Masinių kovų tikslas yra priversti griūti ant žemės kuo daugiau priešininkų (griūnama dėl gautų stiprių smūgių ir nuovargio), o turnyrinių dvikovų - pataikyti į tam tikras priešininko kūno dalis renkant taškus.

Rekonstrukcija tai ne tik amatai ir kovos, ir ne tik vyrų hobis. Merginos mielu noru šoka viduramžių šokius, gamina autentiškus valgius.

Dauguma Lietuvos viduramžių rekonstruktorių yra jauni žmonės, dirbantys, studijuojantys arba net tebesimokantys mokykloje. „Njuspeipis“ pakalbino „Kauno karališkosios gvardijos“ vadovą Lauryną Zinkevičių, VDU Teisės fakulteto studentą. Klubas rekonstruoja Anglijos karaliaus Henriko V-ojo karius, šiuo metu vienija apie 15 bendraminčių.

Kas įkvėpė susidomėjimą istorine rekonstrukcija?

Į rekonstrukcijos pasaulį mane atvedė domėjimasis viduramžių istorija. Kartą „Karališkosios gvardijos“ vadovas mane pakvietė į Trakų „Viduramžių Šventę“. Pamatęs žmones, vieningai susibūrusius į klubą, savo iniciatyva atkuriančius istoriją ir mėginančius ją pristatyti žmonėms, negalėjau nuslėpti susižavėjimo. Juolab kad tai yra visiškai naujas reiškinys Lietuvoje. Mano nuomone, tai yra universalus hobis, vėliau pavirstantis gyvenimo būdu. Ši veikla ypatinga tuo, kad gali išmokti siūti, kaldinti šarvuotę, dirbti su medžiu ir oda, fechtuotis, daug sužinoti apie rekonstruojamo laikotarpio kultūrą, karybą, pasaulėžiūrą. Todėl ilgai nelaukęs nusprendžiau įkurti tokia veikla užsiimantį klubą Kaune.

Ką patartum norinčiam pradėti rekonstruoti?

Apsišarvuoti kantrybe ir pasiruošti visiškai naujam gyvenimo etapui. Šią veiklą ne veltui įvardijau kaip hobį, kuris vėliau tampa gyvenimo būdu. Ilgainiui susipažįsti su Lietuvos istorinės rekonstrukcijos bendruomene, susirandi tarp jų daug šaunių ir pasiutusiai įdomių draugų, gali išmokti senovės amatų, kovoti arba šaudyti iš lanko, šokti viduramžiškus šokius.

Kokių didžiausių sunkumų patiria žmonės, užsiimantys rekonstrukcija?

Pradedantiems neretai pritrūksta kantrybės ir išblėsta iš pradžių liepsnojęs entuziazmas, nes ši veikla reikalauja nemažai laiko, o rezultatas jaučiamas ne taip greitai, kaip norėtųsi. Tuo tarpu senbuviai susiduria su sunkumu nustatant ribą tarp istorinės rekonstrukcijos ir imitacijos. Pastoviai diskutuojama kokius siūlus, audinius, metalus naudoti gaminant rūbus, šarvuotę ir buities rakandus. Tad labai sunku nubrėžti ribą, kur yra tikra istoriška rekonstrukcija, o kur yra nukrypimas nuo istorinio originalo. Pavyzdžiui, žmogus pasisiuvo marškinius iš parduotuvėje pirkto lininio audinio. Tas audinys pagamintas pramoniniu būdu, kas tikrai negalėjo būti padaryta penkioliktame amžiuje. Štai ir spręsk, čia rekonstrukcija ar tik imitacija?

Kodėl pasirinkote atkurti anglų karių ekipuotę, o ne, tarkim, lietuvių?

Ilgai dvejojau kokį laikotarpį ir kurios šalies karius rekonstruoti. Nusprendžiau, kad „Kauno karališkosios gvardijos“ istorijos rekonstrukcijos klubas atkurtų Šimtamečio karo metu vykusiame Aizenkuro mūšyje (1415 m.) dalyvavusių Anglijos kariuomenės riterių ekipuotę. Aizenkuro mūšis pribloškė visą tuometį pasaulį netikėta baigtimi. Anglų kariuomenė, kurią sudarė apie 9 000 karių (didžioji dalis lankininkai), vedama karaliaus Henriko V, išsekusi, ligota, alkana, įveikė puikiai ginkluotą, pailsėjusią Prancūzijos kariuomenę, kurią sudarė maždaug 36 000 karių. Kita priežastis ta, kad Viduramžių LDK karybos istorijos šaltiniai nėra lengvai prieinami, reikia dirbti su istorikais, daug laiko praleisti bibliotekose. Tuo tarpu medžiagos apie Viduramžių Vakarų Europos karių aprangą ir ginkluotę galima nesunkiai rasti internete. Taip pat naudojamės užsienio klubų patirtimi, brėžiniais, technologijų aprašymais, o užsienyje Lietuvos niekas nerekonstruoja.

Be viduramžių rekonstruktorių, Lietuvoje dar aktyviai veikia Senovės baltų ir vikingų kultūrų atkūrėjai („Kovarnis“, „Vilkatlakiai“, „Utgardas), Napoleono karų bei Antrojo pasaulinio karo rekonstruktoriai. Tai naujas hobis, reikalaujantis įdėti nemaža pastangų, tačiau teikiantis neblėstančius įspūdžius bei neįkainojamą patirtį. Visi klubai laukia naujų bendraminčių, tereikia turėti noro ir ryžto pakeisti savo gyvenimą.