Šarūnas Sakalauskas

sarunas.sakalauskas@gmail.com

Kodėl darbus atliekame paskutinę minutę, o mokomės egzamino išvakarėse? Kodėl užuot rašę referatą, tvarkom kambarius arba einame dvidešimto puodelio arbatos/kavos?

Prokrastinacija – tai elgesys, kai žmogus atidėlioja darbus ir užsiima nereikalinga veikla, kad tai pateisintų. Beje, šis reiškinys yra būdingas kiekvienam, tad nedažnas atidėliojimas yra tiesiog žmogiška savybė. Visgi daugelis žmonių (ypač studentai) turį chronišką įprotį atidėlioti.

Atidėliojimą sukeliančios priežastys

Paprasta baimė. Net ir pareigingiausi žmonės kartais atidėlioja. Pavyzdžiui, organizuotas ir nevėluojantis žmogus apgaudinės save įvairiais būdais atidėliodamas vizitą pas gydytoją (ypač stomatologą). Taip elgtis verčia baimė patirti nemalonius fizinius pojūčius.

„Pasisekimo“ baimė. Pavyzdys: gabus mokinys slopina žinias ir sugebėjimus. To priežastimis gali būti nenorėjimas priverstinai dalyvauti olimpiadose, konkursuose arba siekis neišsiskirti iš mažiau gabių draugų tarpo. Net ir suaugusiajam trukdyti atskleisti gebėjimus gali viešumo baimė.

Naujovių vengimas – konservatyvumas. Vieni gimsta novatoriais, kiti – konservatoriais. Pastarieji yra linkę, kiek tik įmanoma, atidėlioti naujovių mokymąsi arba keisti nusistovėjusius įpročius, nors priešingas elgesys kartais galėtų ženkliai palengvinti gyvenimą.

Tingumas ir neveiklumas. Tokią prokrastinacija lydi svajojimas ir didelių planų kūrimas. O iš tikrųjų žmogui trūksta atkaklumo ir aktyvaus tų tikslų siekimo. Pasiteisinimui randamos įvairios priežastys ir trukdžiai. Atidėliotojas save apgaudinėja, suversdamas kaltę aplinkos veiksniams.

Perfekcionizmas. Perfekcionizmas – tai tendencija nuvertinti savo galimybes ir gebėjimus, lyginant su kitais, ir noras būti gerai vertinamu. O prokrastinacija yra dažnai siejama su perfekcionizmui, kadangi prokrastinatorius verčiau atsisako arba atideda užduotį nepasitikėdamas savo galimybėmis ir bijodamas suklysti.

Akademinė prokrastinacija. Tai ne tipas, o tendencija. Užsienyje atliktais moksliniais tyrimais nustatyta, kad net trys ketvirtadaliai studentų nuolat atidėlioja. O apie 90 proc. yra su tuo susidūrę. Akademinė prokrastinacija aiškinama tuo, jog studentai gyvena galutinių terminų perpildytu mokymosi tempu. Be to, gausu aktyvios veiklos sričių ir aktualių įvykių. Jaunatviškas maksimalizmas lemia savo galimybių pervertinimą ir laiko planavimo problemas. Svarbių užduočių darymas „paskutinę minutę“ netgi vadinamas „studento sindromu“.

Prokrastinatorių tipai

Laisvasis tipas. Laisvojo tipo prokrastinatoriai paprasčiausiai nemėgsta tam tikros veiklos, ir nukreipia savo darbingumą kita linkme. Remiantis Zigmundo Froido apibrėžimais, šie žmonės teikia pirmenybę impulsyviam malonumui lyginant su malonumu, patirtu pasiekus tikslą. Todėl jie atidėlioja „užsimiršimui“ užsiimdami malonia veikla.

Įtampos tipas. Įtampos bijantys prokrastinatoriai jaučia daug negatyvių jausmų, sukeltų užduoties. Jie atidėlioja ne dėl malonumo ar nemalonumo, o dėl neužtikrintumo, nepasitikėjimo savimi arba netinkamai traktuodami laiką. Jie dažnai jaučiasi fiziškai nepajėgūs, nedarbingumą pateisina poilsio trūkumu. Pesimistiškai vertindami galimybes, šio tipo žmonės dažnai jaučia pyktį tiek savo, tiek kitų atžvilgiu.

Kaip kovoti su prokrastinacija?

Norint įveikti priešą pirmiausia reikia pažinti jį. Taigi, iš pradžių reikia suvokti priežastis, verčiančias atidėlioti. Nemaloni užduotis, organizuotumo trūkumas, sudėtinga arba didelio masto užduotis, perfekcionizmas, neryžtingumas, atidėliojantis dvejojimas... Tuomet reikia nusistatyti atidėliojimo pobūdį: laisvo tipo prokrastinatorius ar įtampos tipo prokrastinatorius.

Suprantant problemos priežastis ir savo požiūrį, lengviau pasirinkti pagalbos metodus. Atidėliojimas yra blogas įprotis, o įpročių atsisakyti galima tik atkakliai priešinantis jiems. Tam reikia susikurti motyvavimosi strategiją.

Motyvatoriai nemalonioms užduotims atlikti:

1.         Apdovanojimas už atliktą uždavinį. Reikia sugalvoti ką nors malonaus, kaip atpildą už atliktus darbus

2.         Varžymasis arba pažadas draugui. Konkurencinga atmosfera padeda įveikti tingumą, o sportinis principas skatina siekti gero rezultato. Žmogui, kuris rimtai vertina ir laikosi pažadų, stipriu motyvatoriumi gali tapti viešas pasižadėjimas draugams atlikti užduotį ar pasiekti tikslą. Tokiu būdu jis negalės apgaudinėti savęs, o garbės ir gero vardo išlaikymas taps varančiąja jėga.

3.         Gąsdinimas padariniais. Kai kada gerai veikia aiškus neatliktų darbų padarinių įsivaizdavimas. Visgi visada geriau skatinti pozityviai, negu gąsdinti, nes žmogus yra linkęs gintis ir slėpti. Tad derybose su savimi prokrastinatorius gali sugalvoti neigiamų pasekmių apėjimo būdų arba nuolaidžiauti, leisdamas sau kai ką „paaukoti“ (atsisakyti).

 „Njuspeipis“ linki įveikti pabaisą, gyvenančią galvoje. Na, o jei nepavyks, tada bent jau prisijaukinti ją.