Valdas Palkimas

Valdas.Palkimas@gmail.com

Apie intelektą žinome daugybę mitų: kad jis neišmatuojamas, išnaudojame tik 10 procentų savo smegenų potencialo ir panašiai. O kaip yra iš tikrųjų?

Kas yra intelektas?

Nors nėra bendro visuotinai priimto intelekto apibrėžimo, tačiau dėl tam tikrų aspektų daugelio tyrinėtojų nuomonė sutampa. Taigi intelektas nėra kažkoks žinių, perskaitytų knygų ir panašių dalykų bagažas. Jo matą išreiškia ne kiekybė, o kokybė. Bendrąja prasme intelektas – tai gebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, prisitaikyti prie naujų aplinkų. Asmeninis intelekto lygis nurodo, kaip žmogus sugeba atpažinti ryšius tarp daiktų ar sąvokų ir rasti optimalų problemos sprendimo būdą. Jis pasireiškia kaip individo gebėjimas spręsti įvairius klausimus, pasiremiant abstrakcijomis ir bendrosiomis žiniomis. Aukštas intelektas reiškia gerą visų psichinių procesų (ne tik mąstymo) funkcionavimą.

Intelekto rūšys ir struktūra

Iš tiesų įvairūs mokslininkai teoretikai išskiria nemažai intelekto porūšių: emocinį, kūrybinį, socialinį, muzikinį, analitinį ir t.t. Pavyzdžiui, išgalvotas herojus Šerlokas Holmsas pasižymi aukštu analitiniu intelektu, o geri krepšininkai – puikiu žaidimo „skaitymu“ bei galimų situacijų simuliavimu. Svarbu pabrėžti, jog esmė – ne žinių kiekybė, o tai, kaip jas pavyksta panaudoti skirtingose situacijose. Laikoma, kad intelektas yra kažkoks abstrakčiai apibrėžiamas žmogaus sugebėjimas „įvaldyti“ naują informaciją ir ja sėkmingai naudotis konkrečioje aplinkoje ir kultūroje.

Įgimtas ar įgytas?

Psichologijos ir fiziologijos mokslų vystymosi eigoje būta daug ginčų: ar intelektas įgimtas, ar įgytas. Dabar sutariama, kad protinį lygį abu faktoriai lemia maždaug vienodais svertais. Savaime suprantama – žymiai didesnė tikimybė vaikui būti ganėtinai protingam, jeigu jo tėvai plačios erudicijos. Tinkama ir saugi socialinė aplinka suteikia visas sąlygas augant lavintis, mokytis, bendrauti. Jeigu nuo pat mažens vaikas pripranta daug bendrauti, tuomet suaugęs jis pasižymės aukštu bendravimo ir socialiniu intelektu. Arba jeigu vaiką, gimusį skurdžioje aplinkoje, įvaikina turtinga šeima, tuomet jis turi visas galimybes užaugti protingas.   

Intelekto matavimo galimybės

Intelekto lygiui nustatyti naudojamasi vadinamaisiais IQ testais. Jie parodo ne bendrą jūsų protinių išteklių potencialą lyginant su visa populiacija, o lygį tam tikroje didelėje, į jus panašių asmenų grupėje. Tas panašumas gali būti pagal amžių, lytį, išsilavinimą, statusą ir pan. Pabrėžtina, kad jokiu būdu negalima lyginti labai skirtingų grupių, pvz., skirtingų rasių, intelekto tyrimo rezultatų. Kadangi taip sulyginus, dažnai nepagrįstai viena grupė pripažįstama „protingesne“ už kitą. O juk rezultatai priklauso nuo gyvenamosios kultūrinės aplinkos, socioekominių sąlygų ir pan. Taigi šitaip atsiranda populiarūs mitai apie vienų žmonių tariamą pranašumą prieš kitus, neteisingas nusistatymas ir net tam tikra diskriminacija.

Turbūt populiariausias šiuo metu yra amerikietiškas Wechslerio intelekto testas. Jį sudaro dvi dalys – verbalinė ir atlikimo, kurios dar susideda iš smulkesnių subtestų. Atlikus šį testą, gaunami pagrindinių dalių rezultatai ir apskaičiuojamas IQ.

Gali kilti klausimas, kam gi iš viso reikalingi intelekto matavimai? Detalus atskirų intelekto komponentų įvertinimas padeda nustatyti silpnesnius ir stipresnius asmens intelekto aspektus, ir pagal šiuos gautus duomenis koreguoti savo veiklą, vystyti silpnas vietas bei bandyti realizuoti išsiskiriančius sugebėjimus. Žinoma, pasitaiko ir piktnaudžiavimų intelekto testais. Kai kuriose šalyse prieš priimant į darbą, atliekami IQ testai, taip pažeidžiant darbuotojų teises.

Laikoma, kad testo įvertinimas 85-115 yra normalus, 85 ir mažiau – žemesnis nei vidutinis, o daugiau už 115 – aukštesnis nei vidutinis intelekto koeficientas. Įdomus reiškinys yra „išminčiaus sindromas“. Tokio žmogaus bendras IQ gana žemas, tačiau vienoje kažkurioje srityje jis demonstruoja ypatingus sugebėjimus, pvz., muzikoje ar matematikoje. O žmogų, pasižymintį ypač aukštu intelektu, nereikėtų iškart pulti vadinti genijumi. Genijais linkstama laikyti tokius asmenis, kurie šalia talentingumo/genialumo pasižymi galinga motyvacija ir darbšumu. 

Nuo genialumo iki beprotystės – vienas žingsnis?

Iš didelio rašto išėjo iš krašto. Taip vaizdingai ir šiek tiek ironiškai kalbama apie žmones, perlipusius slenktį iš genialumo kambario į bepročių koridorių. Iš tikrųjų, kaip rodo pasaulio patirtis, kartais genialumas duoda ir karčių vaisių. Istorija mini galybę išprotėjusių, paskui kelrodę vyno taurelę nukeliavusių ir kitaip žlugusių genijų: kūrėjų, mokslininkų, muzikų. Iškilios asmenybės visą save atiduodavo sričiai, kurioje reikšdavosi, o „paprastam“ gyvenimui tiesiog nelikdavo jėgų.

Genijus lengviausia atpažinti, kai gabumai, kompetencija ypač išsiskiria vienoje konkrečioje srityje. Žmogus gali pasižymėti neįtikėtinais atminties sugebėjimais, tačiau bendravimo, socialinėje srityje būti „autsaideriu“. Aišku, pasitaiko ir žmonių-„orkestrų“. Taigi genialumas ir negalia (fizinė ar psichinė) kartais eina šalia. Savantizmas, šizofrenija, neretai ir narcisizmas („Fausto“ autorius J.W. Gėtė laikė save genijumi) dažni didžiųjų protų savininkų palydovai.

Žinoma, kad visuotinis erudicijos pripažinimas prideda pasitikėjimo savimi. Tačiau kasdienybė moko, kad dažniau giriasi kvailiai, o protingi klastingai tyli. Kita vertus, tyla ne visuomet reiškia išmintį (kol nekalbi, nerizikuoji nusišnekėti).

Vis dėlto, visai pagrįstai teigiama, kad genialumas žmogui nėra kažkos nuosprendis ar prakeiksmas keliauti į palatą be langų. Iš tikrųjų aukštas intelektas suteikia didesnes galimybes gyvenime pasiekti sėkmės, apsirūpinti, susikurti puikias socioekonomines sąlygas. Talentingi žmonės gali jaustis patenkinti savo gyvenimu, taip prisidėdami ir prie aplinkinių gerovės kūrimo. 

Inteligencija ne matoma, o nujaučiama

Kartais apie personaliją išrėžiama: „Va, štai žiūrėkit – inteligentiškas žmogus!“. Į minėtos „inteligencijos“ sąvokos lauką patenka ne tik asmens protinių sugebėjimų lygis, bet ir aukšta bendravimo kultūra, taktiškas elgesys ir panašūs teigiami charakterio ir socialinio bei asmeninio elgesio bruožai. Tipiška visuomenėje sklandanti inteligento karikatūra: vidutinio amžiaus, poetas, kultūrininkas, nusivylęs valdžia ir ją keikiantis, nešioja beretę, vilki apsiaustą ar lietpaltį, nevengia taurelės... Išvaizda yra tik viena medalio pusė, o geriausi dalykai dažniausiai slypi viduje. Taigi pagal išvaizdą žmogų reikėtų tik sutikti, o proto lobiams atkasti prireikia nemažai pastangų. Tikras inteligentas nesiguodžia, kad niekas neperka jo knygų, o tiesiog džiaugiasi perskaitytomis ir stengiasi apšviesti kitus gauta vertingos informacijos aura.

Kaip pagerinti intelektinius gebėjimus?

Kad ir koks gimėte, tobulumui ribų nėra. Ekspertai sako: mažiau spoksokite į televizorių, daugiau skaitykite, pakankamai miegokite, tapkite rašytoju, mėgaukitės muzika, valgykite tinkamą maistą, daugiau mankštinkitės, pasitikėkite savimi. Smegenis galima palyginti su raumenimi: abu objektus reikia treniruoti. Kuo tinkamiau treniruosite, tuo labiau pagerinsite savo protinius gebėjimus ir potencialą.

Taigi, ar ir toliau pasitikėsite savo proto galiomis, ar imsitės veiksmų dar labiau jas patobulinti?