|
|
|
|
 |
|
|
Egoisto užrašai
Uostas labai mažas. Tai matyti iš trumpo molo. Miesteliui didesnio ir nereikia. Anksčiau jis priklausė tik žuvėdroms ir vienišiems žvejams. Dabar tai vieta, kurioje gyvena pasiturintys ispanai, palikę pietinę šalies dalį dėl emigrantų iš Afrikos. Aš kiekvieną dieną paklausiu savęs, ką čia veikiu ir kaskart gaunu daugybę atsakymų. Metai. Vieni ilgi metai... Tiek laiko aš esu čia, ne visuose žemėlapiuose pažymėtame miestelyje. Gyvenu jachtoj, kurią nusipirkau iš vietos gyventojos, tapusios našle ir nusprendusios, kad gyvenimo prasmė kažkur aukštai Tibete, kur nereikia jokių turtų. Pardavė pusvelčiui prašydama, kad nekeisčiau pavadinimo. Sutikau. Taigi „Angelas“ – mano mažytė materiali svajonė. Tai dvidešimties metrų ilgio tristiebė jachta.
Sėdžiu denyje ant džiūstančių burių ir mėgaujuosi vietinės gamybos vynu. Vakarėja. Pasitraukiantis karštis nusineša su savimi jūrinių tinklų dvoką. Žuvėdrų klegesys virsta maloniu ausiai muzikos ir juoko šurmuliu vyninėse ir restoranuose. Ispaniškos gitaros, „klampūs“ moteriški kvepalai ir jūros vėsa ant mano denio. Netrukus sutemsta. Į „Angelą“ užeina mergina. Aš jos nesu matęs. Tuo man šis kraštas ir patinka. Čia nėra nieko keisto. Pas tave į jachtą gali ateiti kerinčio grožio nepažįstama dama ir bendrauti su tavim taip, lyg jus vienytų ištisa istorija. Bučiniui čia nereikia priežasties. Aistrai - laiko. Bent jau taip atrodo žvelgiant į mano nepažįstamąją viešnią. Ji atsisėda greta, prikimusiu balsu pasako savo vardą, tuomet pasitaiso plaukus ir išsirenka vyną. Nusišypso, sugriaudama visus kultūrinius, socialinius ir „gal mes per daug skubame“ barjerus. Aš turėčiau žiūrėti jai į akis, bet Dievas to nenorėjo, duodamas jai tokio grožio kojas. Ji tai žino. Jos sakiniai su didelėm pauzėm. Su žiūrėjimu tiesiai man į akis. Lyg hipnotizuotų ar tirtų. Aš kalbu mažai. Daug liečiu ir pasakoju gestais. Žinau, kuo visa tai baigsis. Beveik tikiu, kad po sekmadienio Mišių vyrai tapšnos man per petį iš pavydo, o vietinis klebonas paragins nueiti išpažinties.
Bet šį vakarą mano išpažintis yra moteriški kvepalai, trumpa suknelė su netyčia nuo peties nuslydusia petneša, juodi plaukai ir vos vos pravertos lūpos. Žinau, kad jai neįdomu mano verslo reikalai, nors ir klausia... Žinau, kad ji nieko nenutuokia apie protesto žavesį, kurį atskleidžiau savo paskutiniame romane. Bet visos tos išmoktos citatos ir naivumas... Man patinka. Gal nederėtų, bet niekada neapsimetinėjau itin išmintingu ir nepaviršutinišku.
„Angelas“ tobulas. Tobulas ne tik dėl savo nepriekaištingų formų ir akinamo baltumo burių. Jis tobulas, nes jame visos mano nuodėmės gauna išrišimą. Net jei suklysiu, aš visada turiu rezervų manevrui viską mesti ir išplaukti, palydėtas klausiančios nuostabos kupinų žvilgsnių...
|
|
|
|
|
|
|
|
