 |
|
|
Benamė
Žingsnis po žingsnio artėju, bet atstumas išlieka. Seku kaip benamis valkataujantis šuo šeimininką, kuris niekada nebus mano. Tiksliau esu kalė.
Einu nuleidusi galvą, nėra garbės, kuri ją pakeltų. Niekada nežiūrėjau į dangų – tik į lubas. Nesiskundžiu. Einu, ir tiek. Gyvenimas mano, na ir kas, kad bevertis, o kieno šiais laikais jis vertas bent vieno nuvertėjusio lito? Mano – ne. Kelias pagaliau baigiasi, belieka nesuskaičiuojama galybė laiptų. Pirmasis – trylikos pirmą kartą prisigėriau, antrasis – keturiolikos parūkiau „žolės“, trečiasis – po mėnesio pauosčiau „kokso“, ketvirtasis – prieš penkioliktą gimtadienį permiegojau su trimis vaikinais per vieną vakarą, penktasis – pabėgau iš namų šešiolikos ir tapau gatvės prostitute, šeštasis – man septyniolika ir aš lipu šiais prakeiktais laiptais, kurie veda į dar vieną duobę, na ir kas, aš apsvaigusi ir man viskas tas pats.
Jis tik dar vienas... Dozė, maistas ir kavos puodelis. Jis atidaro duris. Baisus kvapas – šeimyninė rutina ir vaiko žaislai. Geriau jau tai būtų cigarečių ir alkoholio tvaikas. Bet man vienodai, kas aš tokia, kad teisčiau – aš tik dulkė, o gal net neverta dulkės ar viso jų gūsio, sklindančio nuo seniai bedulkintos lovos. Girdžiu laikrodžio dūžius, sulig kiekvienu mintyse skamba žodžiai „Mama... tėti... pažadu... nedarysiu... man jūsų nebereikia...“. Atsistoju ir išbėgu iš savęs, pakylu aukštai aukštai: dabar aš garsi aktorė, o dabar mažų vaikų daktarė, garsi politikė, savanorė Afrikoje laikau mažą berniuką, sergantį AIDS, o dabar aš prostitutė, kuriai nusispjauti, kad rytoj šioje lovoje gulės nuolanki žmona ir pasakos savo vyrui, kaip jai sekasi pas mamą.
Neištvėrusi kambario kvapo, pagardinu jį cigarečių dūmais, nors šiek tiek palengvėja. Viskas. Išeinu. Leidžiuosi liftu, taip greičiau pasieksiu apatinį aukštą. Ne tik šio namo, bet ir savą. Išėjusi į lauką, skaičiuoju besikeičiančias balas – viena didelė, kita gili, trečia visiškai niekuo neypatinga. Į ją įlipu ir stoviu, na ir kas, taip darydavau maža, tik dabar kažko visai nelinksma. Išlipu ir nueinu. Tik prieš išlipdama balos paviršiuje stebėjau žvaigždes, ir visai nesvarbu, kad tai tik jų atspindys, jų nemačiau jau kokius penkerius metus – gražu. „Mama, tėti man reikia Jūsų... Pažadu nebedarysiu nieko, kas Jus skaudina...“, – na ir kas, kad Jie to niekada neišgirs.
Man ir vėl geriau, ir vėl aš seku naująjį šeimininką, vėl balos, vėl žvaigždės, vėl laiptai ir vėl žvaigždės, ir vėl kavos puodelis. Užburtas akligatvis. Na ir kas... Dabar aš pakėlusi galvą žiūriu į žvaigždes, na ir kas, kad pro stoglangį. Lovas reikia pastoviai dulkinti. Mano gyvenimas yra dulkės šešėlis. Žvaigždžių atspindys purvinoje baloje, kuri užpildžiusi klastingą, gilią duobę ir kurią visi apeina keikdami.
Aš kalė. IEŠKAU ŠEIMININKO.
R.
|
|
|
