|
|
|
|
 |
|
|
Aukštasis mokslas – apsauga nuo bedarbystės. Ar tikrai?
Nusivylę studentai
 Tarp apklaustų, „šviežiai" baigusių studijas žmonių, tikrai pasitaikė
tokių, kurie jau dirba pagal specialybę. Džiugu dėl lengvatų suteikiamų
darbdaviams įdarbinusiems jaunimą neturintį patirties - tai veiksmingas
žingsnis sprendžiant nedarbo problemą. Taigi sėkmė vis dar nusišypso Lietuvos
padangėje, nors buvo ir neslepiančių, jog darbą susirado tik per pažintis.
Vis dėlto didžioji dalis naujų darbo rinkos dalyvių nesėkmingai mindo
darbdavių kabinetų slenksčius. Vienas statybos inžineriją baigęs vaikinas
stebėjosi: „Baisiausia, kai keturis metus mokęsis iš darbdavio išgirsti, jog
tavo diplomas nieko vertas, tai, kad jį turi dar nieko nereiškia. Tai kurių
galų aš studijavau?" Administravimą ir verslo vadybą baigusios merginos ilgai
nesvarsčiusios išvažiavo uždarbiauti į užsienį: „Jeigu ir pavyktų rasti darbą,
už kurį atlyginimas į rankas siektų bent 1000 litų, kas Lietuvoje jau yra daug,
vis tiek to neužtektų normaliam pragyvenimui. Iš tokios algos nesusitaupysi,
buto nenusipirksi, o bankams prasiskolinti irgi nesinori."
Profesinio nedarbo ištakos
Kaip ir dėl daugelio kitų nesusipratimų (mažų atlyginimų, emigracijos ir
pan.) galima mesti akmenėlį į valstybės daržą, įtariai žiūrėti į jos santvarką,
įstatymus, valdininkus, kuriems dažniausiai jų pačių kišenės rūpesčiai yra
svarbiausi. O kaipgi kitaip? Kas davė leidimus pristeigti tiek daug
universitetų, kolegijų? Kas nereguliuoja pusiausvyros tarp realiai reikiamo
specialistų ir vietų aukštojosiose skaičiaus? Juk ir šiais metais daugiausia
studentų įstojo į populiarias, bet mažai perspektyvų įsidarbinti turinčias
profesijas.
Lietuvoje yra 50 aukštųjų mokyklų. Ar ne
per mažai?
Daugybė auštųjų mokyklų yra išlaikomos valstybės (mokesčių mokėtojų) ir
pačių studentų (jų tėvų, rėmėjų) lėšomis. Gerai, jog šitaip yra sukurta daugybė
darbo vietų, tačiau ar tokia gausa mokymo įstaigų netampa našta mokesčių
mokėtojams ir patiems studentams, kurie investavę nemenkus pinigėlius į
išsilavinimą, įgyto diplomo taip ir nepanaudoja pagal paskirtį? Ne paslaptis,
kad švietimo įstaigos, t.y., aukštosios mokyklos neoficialiai tampa pelno
siekiančiomis organizacijomis, o studentas jiems - tik pinigų krepšelis.
Prioritetų pasirinkimas
Daugelyje jaunų protų raudonu signalu žybsi misija - reikia įgyti
išsilavinimą, nesvarbu kokį. O aukštųjų mokyklų gausa padeda jam tai padaryti.
Be jokios abejonės būti išsilavinusiam, turėti diplomą yra gerai. Tačiau šio
milžiniško laisvo pasirinkimo pasekmė neretai būna bedarbystė. Valstybė turėtų
daug labiau orientuoti jaunuosius Lietuvos žmones rinktis perspektyvias
specialybes.
|
|
|
|
|
|
|
|
