|
|
|
|
 |
|
|
Ateities beieškant
Gintarė Žaltauskaitė
Gintare.zaltauskaite@gmail.com
Skruostais nurieda dvi ašaros... „Šiandien mokyklos uniformą dėviu paskutinįkart“, – nuaidi mintyse. Ne dėl to, kad pasiilgčiau uniformos, o ir mokyklą turbūt ne kartą keikėm, tiesiog dabar pirmąkart laikinai suvokiu, kad to kas buvo – neatkartosi.
Laikinai suvokiu, kad net dvylika metų trukęs etapas – baigėsi. Dabar tarsi nauja pradžia, kai iki „suaugęs AŠ“ belieka vos keli žingsniai. Mintyse neretai iškyla idealai, kuriuos vaizdavausi maža. O, juk ne prie vieno iš jų pavyko priartėti!
„Studentai – labiausiai pasimetę žmonės“, – ne kartą teko girdėti sakant... Turi suvokti, ko nori, ir dar lipdyti savarankišką ateitį. Manai, viskas paprasta, it „pagal punktus“? Vargu... Turbūt nuo dažno atsakymų ieškojimo išsigelbėjimas tik studentiški „tūsai“. Vienu metu viskas taip keista ir nekantru. Kiekviena diena stebina vis kažkuo nauju. O iš šono sau atrodome didesni, nors turbūt dar nesuprantame, kas būtent esam. Nostalgijos trupiniai sumišę su ieškoma laime. Lyg dabar turėtų būti tas „tvirtas žingsnis“ ateitin. Lyg visų mūsų gyvenimas tik dabar prasideda. Tas gyvenimas iš didžiosiso G.
Kompiuterio kolonėlėse vis dar skamba „Don‘t wake me up“ melodija. Kartais vienu metu negaliu nustygti vietoj, tačiau kartu nostalgija graužia paširdžius.
Mintyse nuaidi vėl: niekada nepritrūkti ryžto, nepaleisti svajonės. Tikriausiai mūsų amžius toks, kad kiekvienas turime daryti viską, ką tik sugebame geriausiai, tiek daug, kiek pajėgiame. Tik taip įsikibsime į gyvenimą!..
|
|
|
|
|
|
|
|
