Rūta Zinevičiūtė
Ruta.zineviciute@gmail.com
Vardas, pavardė: Tadas Vidmantas.
Gimimo data, vieta: 1985-11-22, Širvintos.
Šeimyninė padėtis: nevedęs, todėl gerbėjos dar gali turėti vilties.
Pasiekimai: baigė Vilniaus dailės akademiją, dizaino specialybę. Kūrybos talentas buvo įvertintas, kai filmas „Kaip jis neteko kojos“ tapo geriausia socialinė reklama (festivalis „Pravda 1 minutė“). „Kriu Kongas“, „Atiduok modemą“ ir dar trys filmai apdovanoti „Grand Prix“. Su filmu „Gyvenimo obuolys“ dalyvavo lietuviško kino festivalyje AXX, dirbo savireklamos prodiuseriu LNK televizijoje. Filmas „Atiduok modemą 2“ įvertintas už geriausią režisūrą („Pravda 1 minutė“). Apdovanojimas „mobilAXX“ už filmą „maži Stebuklai“, „Ieškomi policijos“ įvertintas už realizmą.
Turbūt ne vienas interneto svetainių lankytojas ir linksmų trumpametražių filmukų mėgėjas žino, ką reiškia vardas Tadas Vidmantas. Jauno kūrėjo bei prodiuserio darbus jau yra matę kelios dešimtys tūkstančių gerbėjų. O viskas prasidėjo dar vaikino mokyklos dešimtoje klasėje, kai jaunuolis suprato, jog tikslieji mokslai tikrai ne jam. Tadas pasinėrė į skirtingas ir taip pat panašias meno sritis, dėl kurių studentų leidinys „Njuspeipis“ ir nusprendė pakalbinti patį Tadą Vidmantą.
„Man penkiolika, tau dvidešimt vieni“
„Aš esu Tadas, režisierius, laisvu laiku režisierius dar labiau”, – šiais žodžiais prasideda mudviejų pokalbis. Na, o pradžių pradžia – Širvintų miestelyje. Vaikystėje buvęs ramus, smalsus ir atsakingas, Tadas ką nors konstruodavo arba skaitydavo apie astronomiją (kramsnodamas kaimyno obuolius).
Kada pradėjo rūpėti linksmybės, grodavo house stiliaus muziką mokyklos diskotekose. Piktadarys nebuvo, tačiau mokykloje drąsiai reikšdavo savo nuomonę: „Labiausiai ginčydavausi su fizikos mokytoja, nes aš turbūt mokėjau daugiau už ją. Ji sakydavo, kad debesys iš tikrųjų niekur neplaukia, stovi vietoj, čia Žemė sukasi, todėl atrodo, kad debesys plaukia. Aš tiesiog įsiusdavau nuo tokių kalbų“, – prisimena pašnekovas.
Dar penkerių jį Šešuolėliuose (ten tada gyveno) aplankė ir pirmoji meilė, tačiau tuomet berniukas taip ir nedrįso prisipažinti dešimtmetei mergaitei. Viskas pasikeitė penkiolikos, kai aplankė abipusė meilė, tačiau apie dabartinę šeimyninę padėtį režisierius kalba nenoriai: „Asmeninį gyvenimą mėgstu laikyti sau, tačiau neatsisakyčiau nueiti išgerti arbatos“.
„Dėlionė ant auditorijos grindų“
„Kad valgysiu menininko duoną, supratau tik dešimtoj klasėj, kai užsimaniau būti dizaineriu. Tėtis paprašė nupiešti stalą (jis gamina baldus). Ir kai pamačiau tą stalą po kurio laiko jau padarytą, nusprendžiau, kad man patinka kažką kurti“, – paaiškėja, kodėl pabaigęs mokyklą jaunasis dizaineris įstojo į Vilniaus dailės akademiją.
„Kokius studentiškus pokštus krėsdavote?“ – klausiu Tado. – „Visi pokštai būdavo krečiami Akademijoj. Pirmais kursais mes ten būdavom kaip šeima.Vieną kartą mūsų auditorijoje radome krūvą kažkokių skrajučių. Ir su Timūru (kambario draugu) iš tų skrajučių ant grindų išdėliojom didelę varpą. Liaudiškai šnekant – pimpalą. Nieko nėra juokingiau už įprastą, banalų pimpalą ant menų akademijos auditorijos grindų“.
Nepasiekiamų svajonių nėra!
Tadui savotiškas tramplinas į kino pasaulį tapo festivalis „Pravda 1 minutė“. Šiuo metu vaikinas dirba savo mėgstamą darbą – yra režisierius: „Mano svajonių darbas yra tas, dėl kurio nereikia keltis septintą, eit namo penktą ir visą dieną maigyti „Delfi“, kai nėra ką veikti.“ Nors vaikinas trečiadienio naktį neplanuoja penktadienio, tačiau norėtų būti labiau užimtas: „Nuosmukio turbūt dabar nejaučia tik kunigai ir kaliniai“.
Nors mieliausia menininkui būna tada, kai atsiranda idėja filmui. Jis mielai kuria ir reklamas, kaip pats sako – yra ir režisierius, ir dramaturgas, rašytojas, muzikos kūrėjas, dizaineris ir šiek tiek fotografas bei videomenininkas. „Mėgstu eksperimentuoti ir išbandyti įvairias kūrybos rūšis, o idėjų semiuosi iš supančio pasaulio,“ – aiškina T.Vidmantas.
Jam nepasiekiamų svajonių nėra, todėl įsivaizduojamoje idealioje paroje atsirastų ne tik aštuonios valandos miego, nardymas Adrijos jūroje ar maudynės Širvintose esančiame baseine, skrydis oro balionu ar gulėjimas paprastose namų kieme stovinčiose sūpynėse, bet ir mažiausiai trys valandos „Holivudo“ studijose. Kūrėjas vadovaujasi taisykle, jog nieko nėra neįmanomo.
Jis matė ateivius
„Be ko neišgyventum?“ – klausiu Tado. O jis kaip visada šmaikštus: „Be kompiuterio ir plaučių“. Nors kurti filmai neleidžia nesijuokti, tačiau jaunasis režisierius prisipažįsta, jog gyvenime yra rimtas, principingas, policininkams kyšių niekada nėra davęs (moka kitaip susitarti).
Vaikinas mėgsta juodąjį humorą, į negyvenamą salą pasiimtų kirvį, vaikystėje nešiojo kabes, netiki nei jokiais prietarais, nei Dievu ir jokia kita religija, daugiausia idėjų pasisemia pjaudamas gimtųjų namų kiemo žolę – taip dar galima apibūdinti Vidmantą. Be to, yra matęs neatpažintą skraidantį objektą: „Atrodė kaip girta žvaigždė, norėčiau dar kartą pamatyti. Dažnai užverčiu galvą į viršų, tik Vilniuje per šviesas nieko nesimato. Jei nusileistų ant žemės, mandagiai pasisveikinčiau, daugiau nieko nesakyčiau, kad nenukaltų su lazeriu kokiu“.
Mūsų skaitytojams Tadas linki dažniau pažiūrėti į dangų ir nieko nebijoti, juk visos kurtos taisyklės ir yra tam, kad jas laužytumėme.
