|
|
|
|
 |
|
|
„Mes visi – tik kartais, jei dažnai nesuprastumėm, kas gi tas - gyvenimo skonis“
Gediminas Skukauskas
Gediminas.skukauskas@gmail.com
***
... ir bėgdavom per pievą sugalvot tekančiai saulei vardo. Suskaičiuot, ar tikrai tik trys debesys danguje. Ji niekada nepažiūrėjo į mane taip, kad galvočiau, jog nori manęs greta. Ir iki šiol to nežinau. Kai skaitau „Remarką“ – paslapčia stebiu jos prancūziško manikiūro ritualą, kai drauge kur nors važiuojam – nuolat dirsčioju į jos siluetą, o ji žiūri pro langą, lyg ten kažkas begalo įdomaus vyktų. Ir netgi tuomet, kai tikiuosi mažiausiai, susierzinęs ieškau antros kojinės skalbinių dėžėj ir bandau perprasti marškinių lyginimo paslaptį, ji ateina apsigaubusi chalatu šlapiais kokosu kvepiančiais plaukais ir pabučiuoja taip, lyg rytoj bus pasaulio pabaiga. Kartais mes neištariam vienas kitam nė žodžio visą amžinybę. Pučiam dūmus į orą ir mąstom patys sau. Taip mes kalbamės...
Akimis. Nežinau, ar manosios ją įtikina, nes ji žiūrėdama į mane visada šypsosi. Net kai verkia. Tik tuomet jos rudos akys tampa dar rudesnės ir tais momentais aš kiekviena savo ląstele jaučiu, kad galėčiau nudėti, lyg laukinis, bet ką, kas išdrįstų ją dar pravirkdyt. Ji daug keliauja darbo reikalais. Kartais mes nesimatom po dvi, tris savaites. Kartais mėnesį. Jai tas laikas prabėga akimirksniu, o man trunką amžinybę. Ji daug neskambina ir nerašo. Tik kartais. Tai mane varo iš proto, bet kai grįžta, nusišypso ir apsikabina, palikdama „ghost – deep night“ kvapą man ant kaklo, lyg žinodama, kad neturiu tam jokio imuniteto – aš viską užmirštu.
Jaučiu, kad manęs jai reikia taip pat, kaip ir man jos. Tai nėra saugus jausmas. Greičiau laukinis, gimstantis iš instinkto ir širdies glamonių, iš apkabinimo naktį, prisilietimo, šnabždėjimo...
O kai pavasaris ateina į mūsų namus ir sunkiasi pro langus, ji visuomet vaikšto dėvėdama mano marškinius. Kartais pasimaivo prieš veidrodį ir pagarsina muziką, kai groja mūsų dainą. Dėl to pavasaris man ypatingas. Tiesa, šiandien nusipirkom naujus dantų šepetėlius – jos raudonas,o mano mėlynas. Ir susipykom. Ji prašė kito. O aš norėjau greičiau nešdintis iš grūsčių parduotuvėje. Jau eina trečia valanda, kaip bandau tinkamai jos atsiprašyti, bet ji įtartinai gera man, nors ir su manimi nekalba. Pagamino man pietus ir patiekdama pažiūrėjo taip lyg būtų įmaišiusi nuodų. Ji tai moka - priversti mane gailėtis dėl savo netinkamo elgesio. Net jei tai dantų šepetėlio spalva. Štai kaip atrodo moteriškumo triumfas prieš įsimylėjusį vyrą. Tik kartais...
|
|
|
|
|
|
|
|
