Būti tarptautinių mainų „Erasmus“ studentu (-e) reiškia kur kas daugiau nei studijuoti ir „studentauti“ užsienyje. Nesibaigiantys vakarėliai, nauji draugai, bemiegės naktys ir iki tol nepatirti nuotykiai – kiekviena diena atneša ką nors naujo ir neišdildomo visam gyvenimui. Vytauto Didžiojo universiteto magistrantūros studijų studentė Miglė Plytninkaitė nusprendė pasidalyti savo įspūdžiais.
Kelionė į nežinią – paskui svajones
Kelionė į Ispanijos miestą Valensiją buvo tarsi kelionė į nežinią, bet kartu ir žingsnis svajonės link. Svaja pasitiko mane su dangų siekiančiomis palmėmis, jūros ošimu ir visada pasiruošusiais padėti žmonėmis.
Prieš išvykdama išsiunčiau gal šimtą laiškų: ieškojau naujo būsto, kuris galėtų būti mano namais penkis artimiausius mėnesius, bet supratau, kad jo teks ieškotis vietoje, atvykus į šalį. Tad pirmiausia apsistojau uosto „hostelyje“ (liet. bendrabutyje jaunimui). Jame jau pirmą vakarą susipažinau su keletu kitų būsimų „Erasmus“ studentų bei keliautojų po pasaulį.
„Tapome tarsi viena šeima“
Neilgai trukus su dviem studentais, gyvenusiais tame pačiame „hostelyje“, susiradome bendrą pastogę. Prie mūsų prisijungė dar vienas italas ir ispanas. Pastarojo niekada nebūna namie. Turbūt dėl to, kad ispano vardas Angel de Iglesia (liet. bažnyčios angelas).
Tačiau mes visada išliekame keturiese. Aš, vokietė Verena ir italai Andrea su Bruno tapome tarsi šeima nuo pat pirmų dienų. Kartu pietaujam ir vakarieniaujam, kartu gaminam, kartu naktinėjam ar bent jau „apšylam“ prieš išeidami iš namų.
Per paskaitas – viešos kalbos prieš auditoriją
Pasirinkau studijuoti privačiame universitete „CEU Cardenal Herrera“. Mokslo sistema nepasirodė kažkuo išskirtinė ar ypatinga: laukė tie patys reguliarūs atsiskaitymai, sesijos, pasiruošimas paskaitoms. Dėstytojai pasirodė tikrai kompetentingi bei profesionalūs savo srityse.
Kadangi išbandyti „Erasmus“ programą nuspendžiau magistrantūros studijų metu, reikėjo studijuoti vos keletą dalykų, tačiau visa tai buvo dėstoma ispanų kalba. Pradžioje nebuvo lengva. Per pirmas paskaitas
daugiau nei pusės, ką sako dėstytojas, nesuprasdavau. Tačiau einant laikui, viskas tapo paprasčiau.
Per retorikos kursą jau pirmų paskaitų metu reikėjo kalbėti priešais auditoriją, o dėstytojas visa tai filmuodavo. Vėliau įrašus peržiūrėdavom drauge visi ir komentuodavome.
Kiekviena paskaita turi teorinę ir praktinę dalis. Todėl kalbos barjerą įveikiau greičiau nei tikėjausi. Jau po poros savaičių suprasdavau viską, kas buvo dėstoma per paskaitas! Išskirtinių nuolaidų dėl to, jog atvykau čia studijuoti kaip mainų programos dalyvė, nejaučiu. Bet jų ir neprireikė, nes mokytis tikrai nesunku. Be to, įdomu. Jau laikiau pirmuosius egzaminus, tad nekantriai laukiu rezultatų.
Kiekvienas ketvirtadienis tarsi „Rafes“ festivalis
Linksmintis „Fiestose“ čia galima kiekvieną dieną, gal tik sekmadieniai šiek tiek ramesni. Bet darbo dienomis gatvės visuomet sausakimšos studentų. Kiekvieną vakarą vyksta „Erasmus“ vakarėliai skirtingose vietose. Pirmadieniais būna gyvos muzikos koncertai, trečiadieniais – oficiali „Erasmus“ studentų diena.
Ketvirtadieniais visi renkasi šalia Politechnikos universiteto – į vietą, vadinamą „Botellon“. Pirmą kartą čia apsilankiusi, iškart prisiminiau „Rafes“ festivalį. Tik čia buvo gal kokius penkis kartus daugiau žmonių! Visi su savais lauknešėliais iš artimiausių „supermarketų“, iš automobilių visu garsu skambanti muzika ir vienijantis studentiškos dvasios jausmas. Ir taip kiekvieną ketvirtadienį!
Vakarėlį namie baigė policijos vizitas
Pirmomis dienomis atvykę į Ispaniją linksminomės namuose. Tačiau vėliau įsitikinome, kad tai nėra geriausias pasirinkimas. Sienos Ispanijoje tokios plonos, kad girdisi kiekvienas pasakytas kaimyno žodis. Dėl šios priežasties vienas tokių vakarėlių pas draugus baigėsi policijos vizitu. Turbūt neapsikentę kaimynai juos iškvietė. Juk buvo savaitės vidurys.
Mes taip pat jau gavome keletą įspėjimų iš kaimynų, kad jei ir toliau triukšmausim, kitą kartą iškvies policiją. Tad dabar sėdame ant dviračių ir važiuojame linksmintis į miestą.
Miglė Plytninkaitė
