 |
|
|
Be galo, be krašto
G.Vasiliūnaitė
Foto: D. Mizeikis
 Žvarbus vėjas. Besikandžiojantis šaltukas. Varginančios sesijos. Visi tik ir galvojam: „O, kad tai greičiau pasibaigtų!". O kokie dalykai galėtų turėti neišsemiamas atsargas? Karštas šokoladas? Stiprūs apkabinimai? Linksmi vakarėliai? Šiame šiltame gruodžio mėnesio „Njuspeipyje" mes ir aiškinomės, kokios pabaigos studentai nenorėtų matyti.
Studentai - (ne)materialistai
Laimė, meilė, draugystė, sveikata, gyvenimas, geros akimirkos... Dauguma studentų (net 33%) greičiausiai užsikrėtė kalėdine nuotaika ir ėmė vardinti dvasinių vertybių svarbą. Jų akyse spindėjo žiburiukai (ypatingai, kai kalbėjo apie meilę), o veiduose švietė šypsenos - net miela buvo žiūrėti!
Na, o šalia jų stovėjo blizgučiais pasikaustę žmogučiai, kurie su šelmiškomis šypsenomis veiduose šnekėjo, kad pinigai ir jaunystė turėtų niekada nesibaigti. Tikriausiai todėl, kad amžinai turėdamas pinigų, amžinai turėsi ir jaunystę.
Lietuva per šaltas kraštas
„Norėčiau, kad niekada nesibaigtų? Hm... Tikriausiai atostogos." Sakė viena mergina, nenuleisdama akių nuo mano knygelės, kurioje žymėjausi atsakymus. O atostogos kada? Ir kur? „Vasarą, aišku. Arba ten, kur šilta." Taigi, studentams Lietuvoje per šalta. Jie nori važiuoti ten, kur būtų amžina vasara (8%) arba ten, kur niekada nenustotų žydėti gėlės. Na, dar ir ten, kur tekėtų šokolado upės bei nesibaigtų „Simpsonai".
III laipsnio sutrikimas
Netikėtai užklupti besiteiraujančios žurnalistės bei išgąsdinti šalia stovinčio fotografo, daug studentų išpūtė akis ir, greitai sumurmėję „Nežinau" arba išspaudę vangų „Tingiu", pasitraukdavo iš mano regėjimo lauko. Na, o keletas vis tik išbėrė eilutę atsakymų: filmai, sausainiai, masažas, matematika, Grybauskaitės kadencija, maisto produktų galiojimas... O viena mergina nuostabiai nusišypsojusi pagaliau pasakė ir ilgai lauktą „Kalėdos..."
Užbaigiant, reikia pasidžiaugti, kad studentai, nors ir apsikrovę darbais, mokslais bei rūpesčiais, vis tik suranda nuostabių dalykų, kurių pabaigos nenori matyti. Ar tai būtų kažkas pasaulietiško, kaip pinigai, ar kažkas dvasiško, kaip draugystė, vis viena jų paminėjimas atneša džiugesio. Todėl mes jums ir linkime, mieli studentai, kad geri dalykai niekada nepasibaigtų.
Nei
į tvorą, nei į mietą: studentiški priežodžiai
V.Juciūtė
Foto:D. Lukšta
 Kiekvienas
žmogus savo kalboje vartoja daugybę įvairiausių priežodžių ar posakių
dažniausiai to nė nejausdamas. Suprasti, ką mėgstame įterpti į savo kalbas,
dažnai padeda draugų pastabos arba tiesiog savistaba, kuriai, žinoma, niekuomet
neatsiranda laiko. Šįkart klausėme studentų, kokius priežodžius, jų nuomone,
vartoja jie patys.
Paslaptingi
slapukai
„Nuu..."
pradėdavo mąstyti kone kas antras apklaustasis. Taip, tai tikrai yra pats
populiariausias žodelytis, kurį vartoja veikiausiai kiekvienas, nė
nepastebėdamas. Antroje vietoje, žinoma atsidūrė kiekvienam periodiškai
išsprūstantys „žodžiu", „pavyzdžiui", „žinai" ir panašūs įterpiniai, tačiau šia
apklausa mes nutarėme paieškoti kiek įdomesnių, gal netgi linksmesnių
priežodžių. Įdomus klausimas, išgirstas iš pačių apklaustųjų buvo...
Keiksmažodžiai
irgi įeina?
Taigi,
visa keiksmažodžių virtinė prasidėjo nuo vaikino, kuris veikiausiai peikė orą: „bala
nematė!" Neilgai trukus prie šio žodžių junginio prisidėjo ir „Kad jį kur
velnias", „velniava" bei panašūs „velniški" priežodžiai. Kita vertus, apklausos
rezultatuose sušmėžavo ir kur kas linksmesnių keiksmų: „rūpužytė rugienojė", „jopštararai",
„akatavebalis" ir pan. Žalčius ir kitokius gyvūnus vartoja taipogi nemažai lietuvių
- neabejotina, tačiau apklaustieji ne itin noriai juos minėjo.
Lietuvių
tautosakos paveldas
Dažniausiai
vartojamos patarlės buvo (eilės tvarka) „tyli kiaulė gilią šaknį knisa"," rytas
protingesnis už vakarą" ir „neperšokęs griovio nesakyk op". Tiesą sakant,
panašu, kad patarlės šiais laikais praranda istoriniu tapusį populiarumą, tačiau
pasitaikius progai jos vis dar šauna į galvą daliai apklaustųjų.
Šiaip
ar taip, iš 55 apklaustųjų gana didelė dalis (18%) teigia savo kalboje priežodžių
nevartoją, prie jų galima priskirti ir kitą didžiulę žmonių grupę (net 29%),
kurie sakėsi negalį „taip greitai" ko nors sugalvoti - akivaizdu, kad vartojami
priežodžiai bemaž visais atvejais „išlenda" pokalbio metu.
Pabaigai
vertėtų paminėti, kad kalbos tyrinėtojai tvirtai teigia, jog kiekvienas žmogus
pagyvina savo šnekas vienais ar kitais priežodžiais: be jų kasdienė kalba būtų
perdėm sausa ir nenatūrali. Vienintelis dalykas, kurį vertėtų atsiminti, yra
tas, kad lietuviškus priežodžius vartoti yra kur kas linksmiau, nei užsienietiškus
vertalus - todėl kalbėkime lietuviškai, mielieji.
Dirbti, mokytis ar studentauti?
L.
Dragūnaitė
Foto:
G.Žaltauskaitė
 Sakoma, studijų metai geriausi.
Taip, tai tiesa. Tačiau už atsiradusios laisvės, „tūsų" ir vakarėlių, yra ir
kita tokio gyvenimo pusė - darbas. Nebenori būti tėvelių išlaikytinis? Reikia pinigų
savo išlaidoms? Norint sąžiningu būdu gauti pinigų tėra vienintelis kelias,
kuris veda darbdavio kabineto durų link. Šįkart kalbinome studentus, stengdamiesi
sužinoti studijų ir darbo ypatumus.
Iš
ko pragyvena studentai?
Žinoma, didžiausi mūsų rėmėjai ir
pagrindinis pinigų šaltinis - tėvai. Tą patvirtino ir daugelis apklausoje
dalyvavusių studentų. Ir beveik kas trečias sakėsi turintis darbą. Žinoma,
patys jie savęs negali išlaikyti, todėl paprastai studentas turi du pragyvenimo
šaltinius: tėvelių sąskaitą banke ir nelabai įspūdingo dydžio algą.
Kas
nuveda į darbo paieškas?
Kai tampi studentu, atsiranda tiek
daug dalykų, ką tau BŪTINAI reikia turėti, bet kiekvieną kartą nesinori
skambinti tėvams ir įrodinėti, kaip tau tai „gyvybiškai" svarbu. Todėl
sukdamasis iš padėties studentas pradeda domėtis darbo rinka, kurioje galėtų
rasti laisvą vietą ir sau. „Savi pinigai" - daugiausia kartų išgirstas
atsakymas į klausimą: „Kodėl nusprendei ieškotis darbo?" Žinoma, tai nebuvo
vienintelis argumentas, raginantis pradėti dirbti. Antras pagal populiarumą atsakymas - mažinti finansinę priklausomybę nuo tėvų. O
darbas suteikia sąlygas nebūti visiškai priklausomu nuo gimdytojų, tampi
savarankiškesnis. Dauguma uždirbtus pinigus išleidžia „kilniems" tikslams - kavinėms,
naktiniams klubams ir kitoms pramogoms. Buvo tik keli, kurie taupo pinigus
rimtesniems ir brangesniems dalykams, tarkime, mergina, dirbanti vaistinėje,
svajoja apie geresnį butą centre.
Dirbti
tik dėl pinigų?
Apmaudu, bet nė vienas
apklaustasis negalėjo pasakyti, kad tai, ką jis dirba, yra ta sritis, kurioje
norėtųsi siekti perspektyvų ir kilti karjeros laiptais. Daugelis vienbalsiai
sutarė, kad tai laikinas darbas dėl pinigų.
Vis dėlto, pasitaikė vienas kitas atvejis, kai studentas suderina abu dalykus: kad darbas būtų ir mėgstamas, ir už jį
gaunamas atlygis. Panelė, dirbanti picerijoje administratore, sutiko, kad
darbas jai patinka, kolektyvas draugiškas, tačiau ateityje norėtų geresnio ir
geriau apmokamo darbo.
Studentavimas
- studijavimas - darbas.
Visur suspėti yra sunku, todėl
paprastai kažkam skiriama daugiau, kažkam mažiau laiko. To ir paklausėme studentų: „Kam gi skiriate
daugiausia laiko?". Truputį daugiau nei pusė studentų , t. y. 53,4 % net
nedvejoję atsakė, kad yra visiškai atsidavę studentavimo malonumams. Gerokai
mažiau (26,6 %) daugiausia dėmesio skiria mokslui, norėdami kuo aukštesnių
įvertinimų, keli nedirbantys studentai teigė, kad jie visą dėmesį paskyrę
paskaitoms, siekdami pereiti į valstybės finansuojamą vietą. Na, o likę 20
procentų apklaustųjų visas savo jėgas sutelkia darbui.
Apibendrinant, galima sakyti, kad
daugeliui studentiško gyvenimo metai plaukia kaip mokykloje - nerūpestingai,
per daug nesijaudinant dėl mokslo, tačiau neretam tai ir savarankiško gyvenimo
pradžia. Darbas turi savų pliusų: nuosavi pinigai, naujos pažintys, reikalinga
darbo patirtis, didėjantis atsakomybės jausmas ir t.t. Tačiau yra keli minusai:
ne visada pasiseka suderinti paskaitų laiką su darbo grafiku, gali tekti dirbti
viršvalandžius, o dėl to nukenčia studijos. Bet kiekvienas turi savo
prioritetus gyvenime, pagal kuriuos renkasi, kam skirti daugiau dėmesio.
Linkime prioritetus susidėlioti teisingai.
Rūta Zinevičiūtė
Ruta.Zineviciute@gmail.com
Foto: Gintarė Žaltauskaitė
Gintare.zaltauskaite@gmail.com
Turgus: būti ar nebūti?
Pirmieji turgūs atsirado arabų šalyse, vėliau jie paplito po visą pasaulį. Būtent juose visais laikais klestėjo ne tik mainai, bet ir socialinis gyvenimas, o turguje vykstantys pokalbiai buvo pavadinti apkalbomis. Nuo seno tai buvo vieta, kurioje žmonės tikėjosi rasti kokybiškų prekių už prieinamą kainą, kurią suderėti galėjo pats pirkėjas. Šiais laikais, kai įvairiomis akcijomis pirkti vilioja didieji prekybos centrai, panorome sužinoti, ar žmonėms vis dar patrauklus turgus.
Arvydas, pardavėjas
Šį vyriškį kalbinome dėliojantį prekes ir belaukiantį pirkėjų. Nors turgus buvo dar apytuštis, tačiau pardavėjas patikino, jog klientų netrūksta ir perka pas jį visi, o studentai dažniausiai ateina įsigyti kojinių. Jo nuomone, jaunus žmones vilioja kainos, nes jos būna mažesnės nei parduotuvėse, o ir vieną kitą litą galima nusiderėti, tereikia gražiai paprašyti.
Regina, pensininkė-pardavėja
Ponia Regina, dirbdama turguje, ne tik prisiduria prie pensijos, bet ir padeda žmonėms, kadangi parduoda vaistažoles. „Pas mane perka ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir jaunimas, šeimos. Nėra geresnio vaisto nei vaistažolių arbatėlė,“ – patikino mus pardavėja. Jos manymu, žmonės eina pirkti ten, kur arčiau namų, arba ten, kur yra įpratę. Pati mieliau renkasi turgų, nes jame ir kainos mažesnės, ir prekę galima atidžiau apžiūrėti, ir pardavėjo paklausinėti, o į prekybos centrus užsukanti tik didelių akcijų suviliota.
Laimona, Evelina, Justina, studentės–pirkėjos
Sutiktos jaunos merginos sakė, jog į turgų užsuka labai retai, o šį kartą atėjo nusipirkti tik gėlių. Joms prekybos centrai yra daug malonesnė vieta pirkti, nes, jų nuomone, juose prekės išdėstytos tvarkingiau ir jas galima greičiau surasti, o kaina pasirinkimo nelemia, nes ir vienoje, ir kitoje vietoje, ji panaši. Merginos juokėsi, jog turguje šiais laikais nėra labai saugu, todėl rankinių iš rankų nepaleidžia.
Indrė, studentė–pardavėja
Ši mergina derina darbą turguje su vakarinėmis studijomis ir sako, jog ši veikla jai patinka, nes darbas įdomus, o ir klientai atėję pirkti gėlių būna gerai nusiteikę. „Dažniausiai ateina vyresnio amžiaus žmonės, o jaunesniems gėlių nuperka mamos,“ – šmaikštavo Indrė. Jos nuomone, turguje yra didesnis pasirinkimas, tuo jis ir patrauklus. Šalia stovinti kita pardavėja labai entuziastingai pritarė, jog geriausia pirkti turguje, tik vieninteliu jo trūkumu įvardijo kartais pasitaikančias blogas oro sąlygas: „Bet taip tik įdomiau,“ – tikino kaimynė.
Valerijus, pensininkas–pirkėjas
„Į turgų einu visą gyvenimą, taip jau esu įpratęs, o ir namai arti,“ – savo argumentais, kodėl eina į turgų, dalijosi pensininkas. Jo nuomone, vyresnio amžiaus žmonėms geriau eiti į turgų, nes ir duona čia skanesnė, ir kopūstai gražūs. Tačiau jaunimui patarė pirkti prekybos centruose, nes juose daugiau prekių, skirtų būtent jiems, o ir pasirinkti gali. Turgus, jo nuomone, tai vieta, kur susitikę vyresnieji kartos atstovai gali pakalbėti apie daug ką – nuo oro iki politikos. „Atsimenu, jog dar vaikystėje bėgdavau nusipirkti šviežių bandelių, dabar tai vienintelė pramoga, o ir pažįstamos moteriškės visada nuolaidų padaro,“ – džiaugėsi ponas Valerijus.
„Būčiau ne aš, jei troleibuso nevairuočiau...“
Rima Borusevičiūtė
rima.boruseviciute@gmail.com
Foto:Gintarė Žaltauskaitė
gintare.zaltauskaite@gmail.com
Vieta: 13 troleibusas;
Laikas: 13 valanda;
Data: faktai neatitinka idiliškų norų;
Trasa: keli ratukai „Islandijos plentas – centras“ maršrutu.
Monika rankom trina bilietėlį: „Labai retai važiuoju ─ į mėnesį kartą, dukart. Rudenį, va, tada važiavau, įlipo narkomanas su maišiuku klijų ir pradėjo badyt akis tokiom mergaitėm, jos kaip šoko ─ nebematėm, kas įvyko, nuvažiavom“.
„Buvo vidury gatvės sugriuvęs autobusas kažkada, tad reikėjo išlipt ir bėgt iki universiteto“, ─ pasakoja Donatas, kurį sėdėjimas erzina, o stovėjimas tiktai pamalonina, ir tuo įsitikinome, stebėdamos jaunuolį, uoliai krypuliuojantį, įsikibusį kone į troleibuso lubas.
Kai kurie troleibuso keleiviai, kaip anava sėdinti mergina, vardu Aistė, nedrumsčia aplinkinių ramybės ir pati nemėgsta būti trukdoma: „Gražūs berniukai gražiu treningiuku pasileidžia rusišką muziką ir mano, jog visiems linksma“.
„Mane stresuoja šiuolaikinė grėsminga apsauga, nes baisu, kad nespėsiu išsimušt talonėlio. Vienąkart ilgai neradau... Ką daryt? Kontrolierė po vieno sustojimo turi teisę nubaust, o talonėliai, kaip rašoma, parduodami tik troleibusui sustojus“, ─ rimtą klausimą aptaria Renata.
O štai Saulė, Gabrielė ir Dovilė turbūt šią akimirką sutiktų atiduoti net svajonę nuvažiuot prie jūros už tai, kad vairuotojas stotelėse išvis nestotų, idant josios spėtų į treniruotę...
Užtai Emiliją prieš ketverius metus troleibusas nuskriaudė: „Prispaudė durimis mane, vilko žeme už kojos, kol netekau sąmonės, tada draugė suriko, vyrai pakėlė. Purvina visa grįžau namo, pėdkelnėm prašlifuotom“.
„Aš kilęs iš transportininkų šeimos“, ─ pasakoja apie savo genealoginio medžio šaknimis Šarūnas. ─ „Stengiuosi nevažiuoti troleibusais: parkrisi, nusikąsi liežuvį... Per dieną įvyksta apie penkiasdešimt incidentų. Vienąsyk mano močiutė autobuse susižeidė ranką, raktikaulį, ─ tai baisiausias potyris viešajame transporte. O kai atsisėdu į troleibusą ir jaučiuosi kaip diskotekoj, man patinka“.
„Šiuo metu aš sąžiningas, bet nuo aštuntos iki devintos klasės vien zuikiu važinėjau. Kartą atsisėdo kaimietis prie jaunų mergaičių ir pradėjo jas fotografuot ─ šios dengėsi, slėpėsi ir po kelių stotelių išlipo. Tikriausiai troleibuso vairuotojas nemyli savo darbo ─ nuo penkių ryto dirbti, ir juolab kai keleiviai prinervuoja per dieną: esu matęs, kaip nutraukia ūsus (reikia imti dešinį, žinau, nes ir pats kažkada kvailiojau), atima numerius“, ─ nenuosekliai potyriais ir nuomone dalijasi moksleivis Tomas.
Ir štai Karolis be baimės pripažįsta savo vaikystės nusikaltimus: „Vaikėzas būdamas, šleikas nutraukydavau, iš pončkų apmėtydavom su draugais, ir išvis man žodis „troleibusas“ juokingas. Įlipęs pirmiausia dairausi, ar žmonės varto laikraštį, tada jau ir aš griebiu ir relaksuoju, nes kelias atsibodo, tai ką daryt?“
Troleibusui ištuštėjus, nutipenome pakalbinti visą šį laiką keleivių vertinto, komentuoto, girto ir peikto vairuotojų būrio atstovo spaudai. Mūsų šios dienos herojė gerbiama Irena, pasirodo, per veidrodėlį akylai stebėjo, jog josios troleibuse kažkas kažkodėl kelia sambrūzdį...
Moteris pamena, kaip atvyko iš kaimo miestan ir, pamačius važiuojančius „ūsus“, pasakė sau: „Būčiau ne aš, jei troleibuso nevairuočiau“. 20-ies metų įgijo vairuotojo pažymėjimą ir dirba vairuotoja jau 38-erius metus. „Kitokio darbo nemoku“, – sako.
Ireną yra sukrėtęs įvykis ─ tai buvo avarija, kurios metu moteris parkrito po troleibuso ratais ir šis pervažiavo nelaimėlės galvą.
Kraupią istoriją nutraukė griežtas Irenos balsas: „Ne ant to tinklo dedat, ehehei!“ Pasukus svirtį, papypsinus, paaiškino, kad tinklas – tai laidai, o mūsų vadinamos šleikos, ūsai ─ tai srovės nuimtuvai, kuriuos vairuotojai vadina štangom.
Pasakoja toliau: „Vieną žiemos vakarą mane ir mano transporto priemonę užpuolė septyni išgėrę jaunuoliai, pasivijo, nutraukė štangas“.
Kartą Irenai teko dirbti Naujųjų metų naktį ─ įspūdžiai nepakartojami: „Šaudant fejerverkams, privažiavau „Los patrankos“ klubą, o ten mane užpuolė du vaikinukai: vėlgi nutraukė štangas, vienas petardas į troleibusą šaudė, o kitas viską filmavo“.
Tačiau nemandagus jaunimas Irenos nuotaikos nesugadina ─ ji sako mėgstanti savo darbą... Šįkart tebūnie jums didaktinė pamokėlė: netampykit katino už ūsų, bo išmes iš troleibuso! Iki kitų susitikimų ...buse!
Gyvename, kad miegotume, ar miegame, kad gyventume?
Gintarė Žaltauskaitė
gintare.zaltauskaite@gmail.com
Foto: Vytenis Jurevičius
Iš pirmo žvilgsnio gąsdinantis faktas, kad pramiegame trečdalį savo gyvenimo, neatsiejamas nuo būtinybės. Vis daugiau darbų, kurių nespėjame, dažniausiai atlikinėjame naktį. Ir visa tai miego sąskaita! Renginiai, koncertai – taip pat vėlai vakare... Ne vienas studentas, kad pragyventų, dirba naktimis. O pensininkai? Ar galime teigti, kad jie – vieni iš daugiausiai miegančių žmonių? Mūsų klausimai apie miegą ir sutiktų praeivių atsakymai – šįkart apklausos skiltyje.
Petras, ūkininkas:
„Miegu labai mažai: 6-7 valandas. Tai lemia užimtumas, ūkis, aplinka. O miegoti mėgstu plačiai. Ar miegas svarbus? Vidutiniškai“.
Moto: „Miegas – saldus“.
Indrė, studentė:
„Kiek miegu, priklauso, ar sesijos metas, ar ne. Vidutiniškai miegu 8 valandas per parą, miegoti einu vėlai, 12 valandą vakaro, bet tai taip pat priklauso ir nuo grafiko. Miegoti mėgstu su vyru, kad šilta būtų, nemėgstu miegoti viena“.
Moto: „Kuo miego daugiau – tuo geriau“.
Sergėjus, šaltkalvis:
„Vidutiniškai miegu 7 valandas. Jei pavargęs, miegot einu anksčiau, jei ne toks pavargęs – vėliau. Kad šnekėčiau naktimis, negirdžiu. Miegu ant grikių pagalvės, bet žmona sako, kad vis tiek knarkiu“.
Moto: „Miegas labai svarbus sveikatai“.
Eglė, mama:
„Kiek vaikas leidžia, tiek ir miegu, paprastai apie 6 valandas. Miegodama visada nusisuku į sieną, vyras dėl to labai pyksta (juokiasi), ir visada miegu ant pilvo, surietusi vieną koją.
Moto: „Miegok tiek, kad ištvertum kitą dieną“.
Julius, moksleivis:
„Miegu 9 valandas, nes nevengiu ir pietų miego. Jei skaniai pavalgau, tai ir einu miegoti. Naktimis miegoti einu vėlai, nes sėdžiu prie kompiuterio. Miegoti mėgstu su šunimi, kad šilčiau būtų“.
Moto: „Gerai pavalgyti, o tada – eiti miegoti“.
Danutė,pensininkė:
„Miegu nuo pusės dvylikos vakaro iki septintos ryto. Taip išeina savaime. Jei žmogus pailsėjęs, tai būna ir darbingesnis, ir linksmesnis“.
Moto: „Miegas – svarbus“.
Antanas, taksistas:
„Miegu penkias valandas, tiek neužtenka, bet iš ko gyventi? Ką galima keisti? Vyriausybę reikia keisti, o ne kokybę. Grabe išsimiegosi... Kaip nukrenti po darbo grįžęs, taip ir miegi. O po penktą valandą ryto – vėl į darbą...“
Moto: „Per poilsį ir yra visa sveikata, o mes tos sveikatos ir neturim...“
Jis užklups tave netikėtai...
Dažnai išgirstame sakant, kad Šv. Kalėdos – stebuklų metas. O kas yra stebuklas? Ar galima jį pačiupinėti? Jei ne, galbūt jo net nėra? Lietuvių kalbos žodyne stebuklas paaiškinamas kaip nepaprastas reiškinys, vykstant, įsikišant antgamtinėms jėgoms arba nuostabus, nepaprastas dalykas technikos ar medicinos srityje. „Njuspeipis“ nusprendė pasidomėti, kaip stebuklus supranta Laisvės alėjos praeiviai ir taip pat paprašė jų „sutalpinti“ stebuklo sąvoką į tris žodžius.
Vardų nepaminėjusios jaunos karininkės
Šventė, naujiena, geras
„Mums stebuklų kaip ir nėra. Tikim kažkiek, bet ne per daug. Stebuklui laikas nesvarbus, tai kažkas netikėto, pavyzdžiui, kai paskambina naktį ir sako: „Atvažiuok į sargybą“. Kalėdos – stebuklų metas, nes vaikams kažkas po eglute deda dovanas, pildosi slapčiausi norai“.
Gražina ir Adolfas, pensininkai
„Stebuklais visiškai netikime. Mes esame pagonys, taip kaip ir jūs. Nėra jokių stebulų, yra ryšys su visata. Mes pamiršome savo kultūrą: mes esame pagonys, visatos žmonės. Kalėdos – pagoniška šventė, tik katalikai ją pasisavino“.
Julius, pensininkas
Žmonės daro stebuklus
„Stebuklų nemačiau. Jais netikiu. Stebuklus „daro“ patys žmonės. Žmogaus darbai yra stebuklai: sukurti miestą, pastatyti tiltą, namą, lėktuvu skristi“.
Tatjana ir Tamara, studentės
Pasitenkinimas, emocija, nepakartojamas
„Stebuklai yra, jei jais tiki. Argi ne stebuklas, kad mes studijuojam magistrantūroje?“
Jurinda, jaunuolė
Laimė, veikla, meilė
„Stebuklai – jaukumas širdžiai, jei mes patys stengsimės juos išpildyti, jie ir išsipildys. Manau, kad mano gyvenime buvo daug stebuklų. Pats pirmas stebuklas tai, kad mane pagimdė ir aš dabar galiu gyventi ir pati kurti tuos stebuklus. Stebuklai ateina per Kalėdas, jei žmonės sukuria tą jaukumą, sėdėjimas prie eglės, prie stalo, buvimas kartu – tai stebuklas“.
Karolis, Andrius, Martynas, studentai
Stebuklai yra gerai
„Yra septyni pasaulio stebuklai, dar aštuntą surado... Dar yra Jėzus, Kalėdų senelis... Jau įvyko trys stebuklai: išlaikiau tris „kolius“. Įvyks stebuklas, jei išlaikysiu ketvirtą“. (juokiasi)
Vilius, jaunuolis
„Stebuklas – kažkas netikėto, pavyzdžiui, jei iš dangaus pradės kristi pinigai. Iš tikrųjų netikiu stebuklais, manau, kad jų nebūna.“
Tikėti stebuklais ar ne, kiekvieno iš mūsų pasirinkimas. Jausdamiesi laimingi, stebuklu galime palaikyti pirmą sniegą ar krintančią žvaigždę, pažvelgę į tuos, kurie vargsta, stebuklui galbūt priskirsime pasiekimus ir supančią meilę. O galbūt visada teigsime, jog stebuklų nėra, nes jų buvimo negalima įrodyti. Tačiau linkiu, kad per Šv. Kalėdas išsipildantis pats slapčiausias širdies troškimas net ir ciniką priverstų susimąstyti apie veikiančias jėgas, peržengiančias racionalaus proto ribas.
Studentai į paskaitas: troleibusu ar automobiliu?
Vieną rudenišką popietę studentų leidinio „Njuspeipis“ žurnalistė su fotografu nusprendė sužinoti šiuolaikinių studentų požiūrį į viešojo bei privataus transporto priemones, jų pasirinkimo priežastis bei įvairias patirtas istorijas. Taigi, kuo važinėja šių dienų studentai į aukštųjų mokyklų paskaitas?
VDU studentas „bevardenis“:
Viešasis transportas, nes...Taip lėmė galimybės.Bet...Daug žmonių, smirda... VDU studentas Karolis :Senoji mašina („Volkswagen Bora“, aut. past.) susidėvėjo, tai antroji mašina įsigyta sulaukus 2m. vairavimo stažo.Ši mašina, nes...Gera firma, ekonomiškas automobilis, įsigytas iš patikimo žmogaus.Ar tai svajonių automobilis?O kas nepasvajoja apie geresnį automobilį?..
VDU studentai Andrius ir Liudas.Andrius:
Dviratis.Nes...Greičiausia, ekonomiškiausia, ekologiškiausia.Bet...Deja, tokį keliavimo būdą apriboja sezonas. Į paskaitas važinėti dviračiu rinktųsi gyvenantis centre?...Ne vien, – atsakė Andrius, gyvenantis 7 km nuo centro.Liudas:Automobilis Peugeot.Nes...Dėl pinigų, ekonominės pusės.Bet...Nepatogu, nes nėra kur pasistatyti – tenka statyti po tiltu. Kaip studentui pinigų pakanka.
KTU studentas Tomas:
(Mums papasakojo apie savąją Hondą civic, kurią įvardino kaip „ferrari“)Pusę pirkinio sumos sunkiai uždirbau, pusę pridėjo mama.Nes...Labai tinka ir patinka, pati geriausia.Bet...Lėšų sunkiai, bet užtenka, nes „ryja“ 5 litrus.
KTU studentas Gediminas:
Vairuoju BMW, įsigijau už savo pinigus.Nes...3 klasė, 1999 m., baltas, atitinka mano poreikius. Tiek prisiklausę apie mašinas, pasigedome graudžių ar piktų istorijų apie vargus važinėjant viešuoju transportu. Prie Kauno technologijos universiteto Humanitarinio fakulteto sustabdėme į Laisvės alėjos pusę ėjusius du jaunuolius, kurie noriai sutiko papasakoti apie įspūdžius važiuojant viešuoju transportu.
Moksleiviai Jolita ir Mantas:
Viešasis transportas, nes...„Kol kas nėra kitų galimybių.“Bet...„Įspūdžiai nelabai kokie, nepatogu, ypač kai reikia važinėti tolėliau. Viešasis transportas gerai, kai jis pustuštis, yra stogas, galima garsiai reikšti mintis ir sulaukti dėmesio, taip pat yra stop mygtukas.“Apie bilietukus...„Vieną kartą įlipo kontrolė ir 12 žmonių „praslydo“ su trimis bilietukais.“Apie „Argus“...„Kai du milžinai įlipa, tada bilietuką turėti tikrai norisi...“
IŠVADA:
Tad dauguma apklaustųjų važinėja nuosavais automobiliais. Iš patirties žinoma, kokie kupini žmonių atvažiuoja autobusai ir troleibusai piko valandomis, kiek visokiausių nuotykių tenka patirti jais važinėjantis ar nesulaukiant šaltą žiemos rytą. Taigi tiems, kas važinėja automobiliais, belieka priminti, kad pavežtų kolegas, o tiems, kas mėgaujasi viešojo transporto paslaugomis, palinkėti kantrybės!
Gero kelio!..
|
|
|
