 |
|
|
Rūta Zinevičiūtė
Ruta.Zineviciute@gmail.com
Foto: Gintarė Žaltauskaitė
Gintare.zaltauskaite@gmail.com
Turgus: būti ar nebūti?
Pirmieji turgūs atsirado arabų šalyse, vėliau jie paplito po visą pasaulį. Būtent juose visais laikais klestėjo ne tik mainai, bet ir socialinis gyvenimas, o turguje vykstantys pokalbiai buvo pavadinti apkalbomis. Nuo seno tai buvo vieta, kurioje žmonės tikėjosi rasti kokybiškų prekių už prieinamą kainą, kurią suderėti galėjo pats pirkėjas. Šiais laikais, kai įvairiomis akcijomis pirkti vilioja didieji prekybos centrai, panorome sužinoti, ar žmonėms vis dar patrauklus turgus.
Arvydas, pardavėjas
Šį vyriškį kalbinome dėliojantį prekes ir belaukiantį pirkėjų. Nors turgus buvo dar apytuštis, tačiau pardavėjas patikino, jog klientų netrūksta ir perka pas jį visi, o studentai dažniausiai ateina įsigyti kojinių. Jo nuomone, jaunus žmones vilioja kainos, nes jos būna mažesnės nei parduotuvėse, o ir vieną kitą litą galima nusiderėti, tereikia gražiai paprašyti.
Regina, pensininkė-pardavėja
Ponia Regina, dirbdama turguje, ne tik prisiduria prie pensijos, bet ir padeda žmonėms, kadangi parduoda vaistažoles. „Pas mane perka ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir jaunimas, šeimos. Nėra geresnio vaisto nei vaistažolių arbatėlė,“ – patikino mus pardavėja. Jos manymu, žmonės eina pirkti ten, kur arčiau namų, arba ten, kur yra įpratę. Pati mieliau renkasi turgų, nes jame ir kainos mažesnės, ir prekę galima atidžiau apžiūrėti, ir pardavėjo paklausinėti, o į prekybos centrus užsukanti tik didelių akcijų suviliota.
Laimona, Evelina, Justina, studentės–pirkėjos
Sutiktos jaunos merginos sakė, jog į turgų užsuka labai retai, o šį kartą atėjo nusipirkti tik gėlių. Joms prekybos centrai yra daug malonesnė vieta pirkti, nes, jų nuomone, juose prekės išdėstytos tvarkingiau ir jas galima greičiau surasti, o kaina pasirinkimo nelemia, nes ir vienoje, ir kitoje vietoje, ji panaši. Merginos juokėsi, jog turguje šiais laikais nėra labai saugu, todėl rankinių iš rankų nepaleidžia.
Indrė, studentė–pardavėja
Ši mergina derina darbą turguje su vakarinėmis studijomis ir sako, jog ši veikla jai patinka, nes darbas įdomus, o ir klientai atėję pirkti gėlių būna gerai nusiteikę. „Dažniausiai ateina vyresnio amžiaus žmonės, o jaunesniems gėlių nuperka mamos,“ – šmaikštavo Indrė. Jos nuomone, turguje yra didesnis pasirinkimas, tuo jis ir patrauklus. Šalia stovinti kita pardavėja labai entuziastingai pritarė, jog geriausia pirkti turguje, tik vieninteliu jo trūkumu įvardijo kartais pasitaikančias blogas oro sąlygas: „Bet taip tik įdomiau,“ – tikino kaimynė.
Valerijus, pensininkas–pirkėjas
„Į turgų einu visą gyvenimą, taip jau esu įpratęs, o ir namai arti,“ – savo argumentais, kodėl eina į turgų, dalijosi pensininkas. Jo nuomone, vyresnio amžiaus žmonėms geriau eiti į turgų, nes ir duona čia skanesnė, ir kopūstai gražūs. Tačiau jaunimui patarė pirkti prekybos centruose, nes juose daugiau prekių, skirtų būtent jiems, o ir pasirinkti gali. Turgus, jo nuomone, tai vieta, kur susitikę vyresnieji kartos atstovai gali pakalbėti apie daug ką – nuo oro iki politikos. „Atsimenu, jog dar vaikystėje bėgdavau nusipirkti šviežių bandelių, dabar tai vienintelė pramoga, o ir pažįstamos moteriškės visada nuolaidų padaro,“ – džiaugėsi ponas Valerijus.
„Būčiau ne aš, jei troleibuso nevairuočiau...“
Rima Borusevičiūtė
rima.boruseviciute@gmail.com
Foto:Gintarė Žaltauskaitė
gintare.zaltauskaite@gmail.com
Vieta: 13 troleibusas;
Laikas: 13 valanda;
Data: faktai neatitinka idiliškų norų;
Trasa: keli ratukai „Islandijos plentas – centras“ maršrutu.
Monika rankom trina bilietėlį: „Labai retai važiuoju ─ į mėnesį kartą, dukart. Rudenį, va, tada važiavau, įlipo narkomanas su maišiuku klijų ir pradėjo badyt akis tokiom mergaitėm, jos kaip šoko ─ nebematėm, kas įvyko, nuvažiavom“.
„Buvo vidury gatvės sugriuvęs autobusas kažkada, tad reikėjo išlipt ir bėgt iki universiteto“, ─ pasakoja Donatas, kurį sėdėjimas erzina, o stovėjimas tiktai pamalonina, ir tuo įsitikinome, stebėdamos jaunuolį, uoliai krypuliuojantį, įsikibusį kone į troleibuso lubas.
Kai kurie troleibuso keleiviai, kaip anava sėdinti mergina, vardu Aistė, nedrumsčia aplinkinių ramybės ir pati nemėgsta būti trukdoma: „Gražūs berniukai gražiu treningiuku pasileidžia rusišką muziką ir mano, jog visiems linksma“.
„Mane stresuoja šiuolaikinė grėsminga apsauga, nes baisu, kad nespėsiu išsimušt talonėlio. Vienąkart ilgai neradau... Ką daryt? Kontrolierė po vieno sustojimo turi teisę nubaust, o talonėliai, kaip rašoma, parduodami tik troleibusui sustojus“, ─ rimtą klausimą aptaria Renata.
O štai Saulė, Gabrielė ir Dovilė turbūt šią akimirką sutiktų atiduoti net svajonę nuvažiuot prie jūros už tai, kad vairuotojas stotelėse išvis nestotų, idant josios spėtų į treniruotę...
Užtai Emiliją prieš ketverius metus troleibusas nuskriaudė: „Prispaudė durimis mane, vilko žeme už kojos, kol netekau sąmonės, tada draugė suriko, vyrai pakėlė. Purvina visa grįžau namo, pėdkelnėm prašlifuotom“.
„Aš kilęs iš transportininkų šeimos“, ─ pasakoja apie savo genealoginio medžio šaknimis Šarūnas. ─ „Stengiuosi nevažiuoti troleibusais: parkrisi, nusikąsi liežuvį... Per dieną įvyksta apie penkiasdešimt incidentų. Vienąsyk mano močiutė autobuse susižeidė ranką, raktikaulį, ─ tai baisiausias potyris viešajame transporte. O kai atsisėdu į troleibusą ir jaučiuosi kaip diskotekoj, man patinka“.
„Šiuo metu aš sąžiningas, bet nuo aštuntos iki devintos klasės vien zuikiu važinėjau. Kartą atsisėdo kaimietis prie jaunų mergaičių ir pradėjo jas fotografuot ─ šios dengėsi, slėpėsi ir po kelių stotelių išlipo. Tikriausiai troleibuso vairuotojas nemyli savo darbo ─ nuo penkių ryto dirbti, ir juolab kai keleiviai prinervuoja per dieną: esu matęs, kaip nutraukia ūsus (reikia imti dešinį, žinau, nes ir pats kažkada kvailiojau), atima numerius“, ─ nenuosekliai potyriais ir nuomone dalijasi moksleivis Tomas.
Ir štai Karolis be baimės pripažįsta savo vaikystės nusikaltimus: „Vaikėzas būdamas, šleikas nutraukydavau, iš pončkų apmėtydavom su draugais, ir išvis man žodis „troleibusas“ juokingas. Įlipęs pirmiausia dairausi, ar žmonės varto laikraštį, tada jau ir aš griebiu ir relaksuoju, nes kelias atsibodo, tai ką daryt?“
Troleibusui ištuštėjus, nutipenome pakalbinti visą šį laiką keleivių vertinto, komentuoto, girto ir peikto vairuotojų būrio atstovo spaudai. Mūsų šios dienos herojė gerbiama Irena, pasirodo, per veidrodėlį akylai stebėjo, jog josios troleibuse kažkas kažkodėl kelia sambrūzdį...
Moteris pamena, kaip atvyko iš kaimo miestan ir, pamačius važiuojančius „ūsus“, pasakė sau: „Būčiau ne aš, jei troleibuso nevairuočiau“. 20-ies metų įgijo vairuotojo pažymėjimą ir dirba vairuotoja jau 38-erius metus. „Kitokio darbo nemoku“, – sako.
Ireną yra sukrėtęs įvykis ─ tai buvo avarija, kurios metu moteris parkrito po troleibuso ratais ir šis pervažiavo nelaimėlės galvą.
Kraupią istoriją nutraukė griežtas Irenos balsas: „Ne ant to tinklo dedat, ehehei!“ Pasukus svirtį, papypsinus, paaiškino, kad tinklas – tai laidai, o mūsų vadinamos šleikos, ūsai ─ tai srovės nuimtuvai, kuriuos vairuotojai vadina štangom.
Pasakoja toliau: „Vieną žiemos vakarą mane ir mano transporto priemonę užpuolė septyni išgėrę jaunuoliai, pasivijo, nutraukė štangas“.
Kartą Irenai teko dirbti Naujųjų metų naktį ─ įspūdžiai nepakartojami: „Šaudant fejerverkams, privažiavau „Los patrankos“ klubą, o ten mane užpuolė du vaikinukai: vėlgi nutraukė štangas, vienas petardas į troleibusą šaudė, o kitas viską filmavo“.
Tačiau nemandagus jaunimas Irenos nuotaikos nesugadina ─ ji sako mėgstanti savo darbą... Šįkart tebūnie jums didaktinė pamokėlė: netampykit katino už ūsų, bo išmes iš troleibuso! Iki kitų susitikimų ...buse!
Gyvename, kad miegotume, ar miegame, kad gyventume?
Gintarė Žaltauskaitė
gintare.zaltauskaite@gmail.com
Foto: Vytenis Jurevičius
Iš pirmo žvilgsnio gąsdinantis faktas, kad pramiegame trečdalį savo gyvenimo, neatsiejamas nuo būtinybės. Vis daugiau darbų, kurių nespėjame, dažniausiai atlikinėjame naktį. Ir visa tai miego sąskaita! Renginiai, koncertai – taip pat vėlai vakare... Ne vienas studentas, kad pragyventų, dirba naktimis. O pensininkai? Ar galime teigti, kad jie – vieni iš daugiausiai miegančių žmonių? Mūsų klausimai apie miegą ir sutiktų praeivių atsakymai – šįkart apklausos skiltyje.
Petras, ūkininkas:
„Miegu labai mažai: 6-7 valandas. Tai lemia užimtumas, ūkis, aplinka. O miegoti mėgstu plačiai. Ar miegas svarbus? Vidutiniškai“.
Moto: „Miegas – saldus“.
Indrė, studentė:
„Kiek miegu, priklauso, ar sesijos metas, ar ne. Vidutiniškai miegu 8 valandas per parą, miegoti einu vėlai, 12 valandą vakaro, bet tai taip pat priklauso ir nuo grafiko. Miegoti mėgstu su vyru, kad šilta būtų, nemėgstu miegoti viena“.
Moto: „Kuo miego daugiau – tuo geriau“.
Sergėjus, šaltkalvis:
„Vidutiniškai miegu 7 valandas. Jei pavargęs, miegot einu anksčiau, jei ne toks pavargęs – vėliau. Kad šnekėčiau naktimis, negirdžiu. Miegu ant grikių pagalvės, bet žmona sako, kad vis tiek knarkiu“.
Moto: „Miegas labai svarbus sveikatai“.
Eglė, mama:
„Kiek vaikas leidžia, tiek ir miegu, paprastai apie 6 valandas. Miegodama visada nusisuku į sieną, vyras dėl to labai pyksta (juokiasi), ir visada miegu ant pilvo, surietusi vieną koją.
Moto: „Miegok tiek, kad ištvertum kitą dieną“.
Julius, moksleivis:
„Miegu 9 valandas, nes nevengiu ir pietų miego. Jei skaniai pavalgau, tai ir einu miegoti. Naktimis miegoti einu vėlai, nes sėdžiu prie kompiuterio. Miegoti mėgstu su šunimi, kad šilčiau būtų“.
Moto: „Gerai pavalgyti, o tada – eiti miegoti“.
Danutė,pensininkė:
„Miegu nuo pusės dvylikos vakaro iki septintos ryto. Taip išeina savaime. Jei žmogus pailsėjęs, tai būna ir darbingesnis, ir linksmesnis“.
Moto: „Miegas – svarbus“.
Antanas, taksistas:
„Miegu penkias valandas, tiek neužtenka, bet iš ko gyventi? Ką galima keisti? Vyriausybę reikia keisti, o ne kokybę. Grabe išsimiegosi... Kaip nukrenti po darbo grįžęs, taip ir miegi. O po penktą valandą ryto – vėl į darbą...“
Moto: „Per poilsį ir yra visa sveikata, o mes tos sveikatos ir neturim...“
Jis užklups tave netikėtai...
Dažnai išgirstame sakant, kad Šv. Kalėdos – stebuklų metas. O kas yra stebuklas? Ar galima jį pačiupinėti? Jei ne, galbūt jo net nėra? Lietuvių kalbos žodyne stebuklas paaiškinamas kaip nepaprastas reiškinys, vykstant, įsikišant antgamtinėms jėgoms arba nuostabus, nepaprastas dalykas technikos ar medicinos srityje. „Njuspeipis“ nusprendė pasidomėti, kaip stebuklus supranta Laisvės alėjos praeiviai ir taip pat paprašė jų „sutalpinti“ stebuklo sąvoką į tris žodžius.
Vardų nepaminėjusios jaunos karininkės
Šventė, naujiena, geras
„Mums stebuklų kaip ir nėra. Tikim kažkiek, bet ne per daug. Stebuklui laikas nesvarbus, tai kažkas netikėto, pavyzdžiui, kai paskambina naktį ir sako: „Atvažiuok į sargybą“. Kalėdos – stebuklų metas, nes vaikams kažkas po eglute deda dovanas, pildosi slapčiausi norai“.
Gražina ir Adolfas, pensininkai
„Stebuklais visiškai netikime. Mes esame pagonys, taip kaip ir jūs. Nėra jokių stebulų, yra ryšys su visata. Mes pamiršome savo kultūrą: mes esame pagonys, visatos žmonės. Kalėdos – pagoniška šventė, tik katalikai ją pasisavino“.
Julius, pensininkas
Žmonės daro stebuklus
„Stebuklų nemačiau. Jais netikiu. Stebuklus „daro“ patys žmonės. Žmogaus darbai yra stebuklai: sukurti miestą, pastatyti tiltą, namą, lėktuvu skristi“.
Tatjana ir Tamara, studentės
Pasitenkinimas, emocija, nepakartojamas
„Stebuklai yra, jei jais tiki. Argi ne stebuklas, kad mes studijuojam magistrantūroje?“
Jurinda, jaunuolė
Laimė, veikla, meilė
„Stebuklai – jaukumas širdžiai, jei mes patys stengsimės juos išpildyti, jie ir išsipildys. Manau, kad mano gyvenime buvo daug stebuklų. Pats pirmas stebuklas tai, kad mane pagimdė ir aš dabar galiu gyventi ir pati kurti tuos stebuklus. Stebuklai ateina per Kalėdas, jei žmonės sukuria tą jaukumą, sėdėjimas prie eglės, prie stalo, buvimas kartu – tai stebuklas“.
Karolis, Andrius, Martynas, studentai
Stebuklai yra gerai
„Yra septyni pasaulio stebuklai, dar aštuntą surado... Dar yra Jėzus, Kalėdų senelis... Jau įvyko trys stebuklai: išlaikiau tris „kolius“. Įvyks stebuklas, jei išlaikysiu ketvirtą“. (juokiasi)
Vilius, jaunuolis
„Stebuklas – kažkas netikėto, pavyzdžiui, jei iš dangaus pradės kristi pinigai. Iš tikrųjų netikiu stebuklais, manau, kad jų nebūna.“
Tikėti stebuklais ar ne, kiekvieno iš mūsų pasirinkimas. Jausdamiesi laimingi, stebuklu galime palaikyti pirmą sniegą ar krintančią žvaigždę, pažvelgę į tuos, kurie vargsta, stebuklui galbūt priskirsime pasiekimus ir supančią meilę. O galbūt visada teigsime, jog stebuklų nėra, nes jų buvimo negalima įrodyti. Tačiau linkiu, kad per Šv. Kalėdas išsipildantis pats slapčiausias širdies troškimas net ir ciniką priverstų susimąstyti apie veikiančias jėgas, peržengiančias racionalaus proto ribas.
Studentai į paskaitas: troleibusu ar automobiliu?
Vieną rudenišką popietę studentų leidinio „Njuspeipis“ žurnalistė su fotografu nusprendė sužinoti šiuolaikinių studentų požiūrį į viešojo bei privataus transporto priemones, jų pasirinkimo priežastis bei įvairias patirtas istorijas. Taigi, kuo važinėja šių dienų studentai į aukštųjų mokyklų paskaitas?
VDU studentas „bevardenis“:
Viešasis transportas, nes...Taip lėmė galimybės.Bet...Daug žmonių, smirda... VDU studentas Karolis :Senoji mašina („Volkswagen Bora“, aut. past.) susidėvėjo, tai antroji mašina įsigyta sulaukus 2m. vairavimo stažo.Ši mašina, nes...Gera firma, ekonomiškas automobilis, įsigytas iš patikimo žmogaus.Ar tai svajonių automobilis?O kas nepasvajoja apie geresnį automobilį?..
VDU studentai Andrius ir Liudas.Andrius:
Dviratis.Nes...Greičiausia, ekonomiškiausia, ekologiškiausia.Bet...Deja, tokį keliavimo būdą apriboja sezonas. Į paskaitas važinėti dviračiu rinktųsi gyvenantis centre?...Ne vien, – atsakė Andrius, gyvenantis 7 km nuo centro.Liudas:Automobilis Peugeot.Nes...Dėl pinigų, ekonominės pusės.Bet...Nepatogu, nes nėra kur pasistatyti – tenka statyti po tiltu. Kaip studentui pinigų pakanka.
KTU studentas Tomas:
(Mums papasakojo apie savąją Hondą civic, kurią įvardino kaip „ferrari“)Pusę pirkinio sumos sunkiai uždirbau, pusę pridėjo mama.Nes...Labai tinka ir patinka, pati geriausia.Bet...Lėšų sunkiai, bet užtenka, nes „ryja“ 5 litrus.
KTU studentas Gediminas:
Vairuoju BMW, įsigijau už savo pinigus.Nes...3 klasė, 1999 m., baltas, atitinka mano poreikius. Tiek prisiklausę apie mašinas, pasigedome graudžių ar piktų istorijų apie vargus važinėjant viešuoju transportu. Prie Kauno technologijos universiteto Humanitarinio fakulteto sustabdėme į Laisvės alėjos pusę ėjusius du jaunuolius, kurie noriai sutiko papasakoti apie įspūdžius važiuojant viešuoju transportu.
Moksleiviai Jolita ir Mantas:
Viešasis transportas, nes...„Kol kas nėra kitų galimybių.“Bet...„Įspūdžiai nelabai kokie, nepatogu, ypač kai reikia važinėti tolėliau. Viešasis transportas gerai, kai jis pustuštis, yra stogas, galima garsiai reikšti mintis ir sulaukti dėmesio, taip pat yra stop mygtukas.“Apie bilietukus...„Vieną kartą įlipo kontrolė ir 12 žmonių „praslydo“ su trimis bilietukais.“Apie „Argus“...„Kai du milžinai įlipa, tada bilietuką turėti tikrai norisi...“
IŠVADA:
Tad dauguma apklaustųjų važinėja nuosavais automobiliais. Iš patirties žinoma, kokie kupini žmonių atvažiuoja autobusai ir troleibusai piko valandomis, kiek visokiausių nuotykių tenka patirti jais važinėjantis ar nesulaukiant šaltą žiemos rytą. Taigi tiems, kas važinėja automobiliais, belieka priminti, kad pavežtų kolegas, o tiems, kas mėgaujasi viešojo transporto paslaugomis, palinkėti kantrybės!
Gero kelio!..
|
|
|
